CopyPastehas never been so tasty!

Psichologija2

by anonymous

  • 0
  • 0
  • 0
1026 views

 

Anotacija

 

            Šios mokomosios knygos tikslai:

  • Suteikti būsimiesiems techninių profesijų specialistams fundamentalių psichologijos mokslo žinių, padedančių sėkmingai mokytis ir realizuotis darbinėje veikloje;
  • Supažindinti su individualios psichikos pažinimo galimybėmis ir psichotechnikomis;
  • Pateikti psichotechnikos mokymosi priemones, pratimus asmeninėms psichologinėms problemoms spręsti;

I dalis skirta pagrindinių bendrosios psichologijos ir asmenybės psichologijos temų pristatymui. Dalis temų pateikta savarankiškoms studijoms, nurodomos būtinos atlikti užduotys.  Išanalizuotos šiandiena aktualios temos: stresas, asmenybės kūrybingumas, vadovo asmenybės savybės. Dėstomos temos, skirtos asmenybės pažinimui: aš vaizdo struktūra, asmenybės psichosintezės teorija.

II dalyje pateikti psichikos veikimo principai, psichotechnikos, praktinės priemonės individualios psichikos pažinimui ir korekcijai. Nurodomi būdai savęs tobulinimui, asmeninių problemų sprendimui. Pristatytos kūrybinės vizualizacijos ir gilios relaksacijos psichotechnikos. Individualiam mokymuisi paruošta gilios relaksacijos kompaktinė plokštelė „Vizualinės kelionės“ – psichotechnika veikianti į visus asmenybės lygius: fizinį, emocinį-jausminį, protinį, savirealizacijos. Plokštelę galima gauti VGTU bibliotekoje (Saulėtekio al.14) arba VGTU interneto svetainėje (www.vtu.lt) psichotechnika “Vizualinės kelionės”.

Mokomoji knyga skirta Vilniaus Gedimino technikos universiteto studentams studijuojantiems dieninėse studijose ir magistratūroje.

 

Knyga rekomendavo VGTU Verslo vadybos studijų komitetas

 

Recenzavo:

Dr. L. Kublickienė

Doc. dr. A. Blažienė

 

 

 

VGTU leidyklos “Technika” mokomosios

metodinės literatūros knyga

 

 

 

 

ISBN                                                                                        © Laima Monginaitė, 2004

                                                                                                © VGTU leidykla “Technika”, 2004

 

Turinys

 

I dalis

1. Žmogaus kilmės problema

2. Psichologijos objektas.

3. Pažintiniai procesai

3.1. Jutimas ir suvokimas

3.2. Dėmesys ir atmintis

3.3. Mąstymas ir kalba

4. Emocijos ir jausmai                                       

4.1. Emocijų ir jausmų formos

4.2. Stresas

5. Asmenybė

5.1. Asmenybės struktūra

5.2. Atliekamos funkcijos

5.3. „Aš“ vaizdo, savimonės struktūra

5.4. Valia ir veikla

5.5. Nuostatos ir vertybės

5.6. Temperamentas, poreikiai, sugebėjimai

6. Asmenybės psichosintezės teorija

7. Asmenybės kūrybingumas ir vaizduotė

8. Vadovo asmenybės savybės

 

II dalis

9. Psichikos veikimo principai

            9.1.

10. Psichotechnikos

            10.1. Kvėpavimas ir judėjimas

            10.2. Atsipalaidavimo technika

11. Kuriančioji vizualizacija

            11.1. Spalvų vizualizacija

12. Spalvų psichologija

Terminų žodynas

Literatūra

Priedai (psichotechnikų kompaktinė plokštelė „Vizualinės kelionės“

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

1. Žmogaus kilmės problema

 

Tikslas – supažindinti su esamų koncepcijų apie žmogų įvairove, išanalizuoti žmogaus struktūrą.

 

Uždaviniai:

  • pateikti žmogaus atsiradimo aiškinimus, apibrėžti sąmonę ir savimonę;
  • paaiškinti žmogaus dvasinę prigimtį, daugialypiškumą;
  • išanalizuoti Vydūno žmogaus vidinio pasaulio struktūrą;
  • parodyti skirtumus tarp personos ir individualybės.

 

Žmogų visada domino klausimas apie tai iš kur jis atsirado. Nerasime galutinio, neginčijamo atsakymo. O kas yra žmogus taip pat sunku apibrėžti.

Pastaruoju metu vis labiau tampa populiarus sisteminis požiūris į žmogų, tuo pagrindu pateikiamos žinias iš įvairių sričių: mitologijos, religijos, filosofijos, antropologijos ir kt. Reikia atkreipti dėmesį į dvasinę, kosminę žmogaus atsiradimo koncepciją, į jo dieviškąją prigimtį, į psichinių galių pasireiškimą. Ne mažiau svarbūs yra senovės Rytų aiškinimai apie žmogaus dvasinį tobulėjimą.

Teiginiai apie žmogų, jo prigimtį:

Žmogus:

–        mikrokosmosas;

-          Visatos proto kūrinys;

-          bendrų protėvių su žmogbeždžionėmis palikuonis (Č. Darvinas);

-          kūno ir sielos vienovė;

-          gyvybės lašas, atsikiręs iš Visatos energijos okeano;

-          ateivių iš planetų, nežemiškų civilizacijų mokslinis eksperimentas;

-          unikali sintezė: gamtos elementų, cheminių medžiagų, augalo, gyvūno, Homosapiens rūšies atstovas, Dievo dalelė esanti materialiame kūne;

-          Visatos Dieviškos šviesos apraiška.

Vydūnas antrame rašto tome pateikia žmogaus vidinio pasaulio struktūrą (1 pav.). Jis remiasi rytietišku aiškinimu apie tai, kad žmogus – atsiskyrusi kibirkštis iš dieviško meilės laužo.

Žmogaus sandarą galime palyginti su kiaušiniu. Kiaušinio lukštas – materialus kūnas, baltymas – siela, trynys – dvasia (gyvybės šaltinis).

Žmogaus sandaroje išskiriamos trys pagrindinės dalys: kūnas, siela, dvasia.

I. Materialus, matomas kūnas yra tankiausia dalis, tarsi laivas kuriuo plaukiame gyvenime, įgauname patirtį, tobulėjome. Jo pagalba sąmonė pririšama prie realaus, materialaus, matomo pasaulio.

II. Siela – mažasis “aš”, dar vadinamas “Ego” , liaudyje – “vėlė” yra subtili nematoma dalis. Ji turi savo sandarą.

1. Eterinis sluoksnis, apvalkalas, priklauso energijos sferai ir turi materialaus kūno formą. Šis apvalkalas šiek tiek didesnis už matomą kūną, yra jo modelis. Jis atsakingas už gyvybinių procesų palaikymą ir jutimus. Eterinis sluoksnis veikia kartu su prana, kuri teikia būtiną energiją, jaučiamas kaip šiluma.

2. Prana – visur išsisklaidžiusi gyvybinė energija: ore, vandenyje, maiste, saulės spinduliuose. Šią energiją pasiimame, odos paviršiumi, valgydami, kvėpuodami. Jeigu pranos yra pakankamai, žmogaus fizinė būklė yra gera, patiriamas besąlygiškas gyvenimo džiaugsmas.

3. Kamą apvalkalą sudaro: instinktai, aistros, potraukiai. Šiame sluoksnyje gimsta mūsų simpatijos ir antipatijos, malonumai ir kančios. Jis yra rutulio formos, apgaubia kūną. Žmogus šioje sferoje patiria stiprius išgyvenimus, negali jų valdyti, veikia tarsi aklas.

4. Skaidriausioji Kama dalis yra Kama-manas. Tai minčių lygis, atitinkanti kasdienišką, praktišką protą, intelektą. Jis pasižymi spindulio kokybe, veikia kartu su Kama, reiškiasi nerimus, kūno negalavimams ir aistroms. Užtenka ką nors pagalvoti, prisiminti ir mumyse kyla norai, emocijos, jausmai. Kama-manas neturi ribų, nes mintis sklinda visur. Jis dalyvauja žinių įsisavinime, informacijos perdirbime ir jos perdavime. Šį apvalkalą aktyvina idėjos, sumanymai, teorijos, vaizduotė.

Siela ir materialus kūnas, yra mirtingi, suyra.

III. Žmogaus dvasia, tikrasis “Aš” yra ta dalis, kuri amžina, gyvybės šaltinis, Dievo dalelė mumyse. Dvasia  sąmonėje ir savimonėje, kas sudaro žmogaus esmę. Ją sudaro šios dalys:

1. Manas - išmintis, aukštesnio lygio protas, jame reiškiasi globalus, visaapimantis mąstymas, intuicija (netikėtas nušvytimas, sprendimo suradimas). Jį galime palyginti su saulės spinduliais, kurie teikia savasties žinojimą, asmeninės, individualios, psichikos supratimą.

2. Buddhi – tai aukštesnio lygio, Dieviška meilė mumyse, ji besąlygiška ir pasiaukojanti kitų labui. Šiame lygyje reiškiasi meninė, mokslinė intuicija, jame patiriame kūrybinį įkvėpimą, ekstazę. Buddhi galima palyginti su Saulės  visada siunčiama šilumą ir meile, su Atmos veikimo apraiška ir galia..

3. Atma – Dieviškoji valia, noro ir veikimo galia mumyse. Šią vidinę sferą labai sudėtinga, ji nesuvokiama žmogaus protu, nenusakoma. Atmą galima palyginti su visur išsisklaidžiusia šviesa, visų formų, reiškinių ir būties pagrindu. Ji patiriama dvasinėse praktikose, meditacijoje, kai žmogaus sąmonė atsiveria pirmapradei gyvybės energijai, jos šviesai.

Dvasia sudaro žmogaus esmę, pasididžiavimą ir slėpiningą Didybę.

 

Vyriškas pradas                                                                                   Moteriškas pradas

+ (aktyvus)                                                                                                         - (pasyvus)

 

III  Dvasia 

amžina, aukštesnysis “Aš”  

nemirtinga

 

         8                                                 Atma                                            Dieviška valia

 

         7                                     Buddhi                                         Dieviška meilė

 

         6                                                 Manas                                          Išmintis

 

II   Siela

      „aš“  Ego             

Kama – manas                                     kasdieniškas,

5                                                                                     praktiškas protas

 

 
   

 

 

                                    Kama                                                   instinktai, emocijos,

4                                                                                     potraukliai

 

                        prana                                                   gyvybinė energija

3

 

2                         eterinis                                                 apvalkalas

1                                                           

I Fizinis kūnas

        materialus,                                                                                   Veikimo

        matomas                                                                          įrankis                   

 

    Materija

 

1 pav. Žmogaus vidinio pasaulio struktūra

 

Žmogus – vientisa medžiaginė, kūniška energo-informacinė struktūra, kurioje materialus kūnas sudaro tik 1/8. Žmogus išsiskiria iš gyvūnų tarpo savimone, jos dėka galime žinoti asmeninės psichikos apraiškas. Savimonei būdinga refleksija, kurios pagalba stebime iš šalies, analizuojame, vertiname save. Žmogus yra daugiamatė, sudėtinga visuma: gamtos (kūnas), gyvuliškos gamtos (instinktai), protingos gamtos (mintys) ir Dieviškos dalies (Dvasia).

Prancūzų mastytojas O. M. Aitvanhovas teigia, kad mums žinomas fizinis pasaulis ir tuo pačiu žmogus yra tik sukondensuota, sutankėjusi šviesa. Šių dienų fizikos mokslas nustatė, kad mažiausios dalelės elektronai skriedamos aplink, branduolį  tuo tikru momentu tampa bangomis. Žmogaus aurą, kurią sudaro energo-informaciniai apvalkalai, galime matyti kompiuterio ekrane. Ji įvyti visomis spalvomis. Saulės šviesoje yra visos spalvos, o jos tai tam tikro ilgio šviesos bangos, energijos. Reiškia, žmogus susietas su šviesa, kurioje slypi energija ir informacija. Senovės pasaulyje visos fizinės ligos buvo gydomos saulės šviesa.

Tradiciniame aiškinime žmogaus esybė turi sielą (energija ir informacija) ir žmogaus materialų kūną. Savimonė, savasties žinojimas yra pranašumas. O sąmonė reiškiasi skirtinguose lygiose:

1)      pasąmonė veikia instinktų, emocijų sferose bei ląstelėje;

2)      žemesnioji sąmonė veikia intelekto, kasdieniško, praktinio proto sferoje;

3)      aukštesnioji sąmonė – išmintyje;

4)      viršsąmonė -  reiškiasi intuicijoje, įžvalgoje, kūryboje.

Visoms šioms sąmonėms vadovauja ir jas valdo “Aš” – savimonė, savasties žinojimas.

            Svarbiausiai žmoguje yra jo Dvasia, Dieviškoji dalis arba aukštesnysis “Aš”. Dvasioje slypi dieviškosios kibirkšties galia, leidžia žmogui peržengti materialaus pasaulio ribas. Rytų dvasiniuose mokymuose aiškinama apie vietą (monada) yra ta vieta, kurioje žmogaus dvasia būna tarp įsikūnijimų. Monadoje praeitis, dabartis ir ateitis egzistuoja sinkretinėje vienovėje. Joje saugoma sukaupta, įgyta patirtis gyvenimų bėgyje. Žmogaus patirtis fiksuojama ir koduojama charakterio ypatybėmis. Viename įsikūnijame žmogus negali pasiekti tobulybės, todėl jam tenka gimti skirtingais laikais, skirtingose vietose, kaupti patirtį, mokytis naujų dalykų. Kūnas – būtinas tobulėjimo įrankis, priemonė. Jis kontaktuoja su esama aplinka, žmonėmis, formuojasi asmenybė. Siela taip pat miršta, amžina yra tik žmogiška dvasia. Todėl teisingiausia būtų sakyti “aš esu dvasia, turiu sielą ir kūną”.

Gyvendamas žemėje žmogus mokosi, sprendžia užduotys, taip vyksta sąmonės evoliucija. Tačiau gali vykti ir involiucija, jei žmogus netinkamai panaudoja savo jėgas ir galimybes. Dvasioje sukaupta informacija tarsi užslėpta, tačiau sukrėtimo, ekstazės, įkvėpimo būsenose sąmonė pakyla į aukštumas ir tada iškyla praėjusių gyvenimų fragmentai. Buvusių gyvenimų žinojimas ateina savo laiku, dvasinė brandos pakopose, kai sąmonė išsiplečia, prisipildo išmintimi. Kuo labiau sureikšminame materiją, tuo labiau esame apriboti. Žmogaus sąmonė ribota, bet neribota viršsąmonė, kurią išgirstame vidiniu intuicijos balsu.

            Minėtas autorius O. M. Ainvanhovas nurodo į tai, kad žmogaus esybė susideda iš personos (siela – žemesnioji prigimtis) ir individualybės (dvasia – dieviškoji dalis) tarp kurių pastoviai svyruoja. Žmogaus tikslas yra išmokti harmoningai sujungti šias dvi prieštaringos prigimtis.

            Kaip siela ir dvasia pasireiškia gyvenime? Siela ir dvasia sujungtos su fiziniu kūnu nervų sistemos pagalba. Siela ir dvasia susideda iš trijų dalių (2 pav.):

 

                                           Dieviška valia                   Individualybė (saulė)

                                                 Dvasia (“Aš”)

       Dieviška meilė                  Aukštesnioji prigimtis “duodanti”

 

       Išmintis                           

 

 

 

                                                                        Persona (mėnulis)

                                                                        Siela, Ego

                  Intelektas               Mentalas                      Žemesnioji prigimtis “imanti”

 

     Emocijos, instinktai            Astralas                           

     jausmai                                    

 

     Veiksmas                Fizinis kūnas

 

2 pav. Sielos ir dvasios sudedamosios dalys

Žmogus atsiduodamas aistroms ir instinktams naudoja fizinį kūną, patiria malonumus ir kančias. Astralas siekia išgyvenimų stiprumo, įvairovės ir kaitos. Mentalo veikla iššaukia kasdieninius rūpesčius, apmąstymus, ieško materialinės gerovės. Siela yra egoistiška, siekia naudos. Ji gyvena vieną kartą, todėl nori paimti iš šio gyvenimo kiek galima daugiau.

            Visiškai kitaip reiškiasi gyvenime amžinoji dvasia. Žemiškoje būtyje ji mokosi besąlygiškai mylėti, kaupti išmintį, grūdina valią. Būdama nemirtinga ji mato toli, mąsto giliai ir plačiai. Dvasios siekiai altruistiniai, skirti tarnauti žmonijai, tėvynei. Jeigu žmoguje dominuoja egoistinė persona, tai dvasia yra sustingusi ir negali reikštis. Dvasingų žmonių gyvenime paprastai labiau reiškiasi viena iš individualybės dalių. Išmintimi gyvena filosofai, mokslininkai, menininkai vadovaujasi širdimi, aukštesniais jausmais: meile, grožiu, intuicija. Dieviškoji valia pastebima kovojančiuose už tautos laisvę, misionierių veikloje. Individualybėje glūdi dieviškoji esensija, susidedanti iš žinojimo, meilės ir valios galios.

            Daugelis žmonių paklusta kaprizingai, protestuojančiai, anarchistinei personai, kuri pririša prie materialinių dalykų, sukuria problemas. Labiau subrendusios asmenybės siekia save kontroliuoti, nugalėti instinktus, tobulėti. Tačiau žemiškame gyvenime laikas nuo laiko leidžiama vadovauti personai. Sąmonei išsiplėtus, pradedame suvokti ryšius su visais žmonėmis pasauliu. Ribota sąmonė susijusi su egoistiniais sielos norais, atskiria žmogų nuo visumos, gimdo griaunančios siekius ir veiksmus, pvz.: alkoholizmas, narkomanija, godumas ir kt.

            Persona (žemesnioji prigimtis) visais atžvilgiais siekia dominuoti, viską aprėpti, yra kerštinga, reikalaujanti malonumų, užvaldo žmogų. Instinktų, aistrų, norų tenkinimas veda į priklausomybes. Persona visada suranda būdus savo tikslų realizacijai: ji triukšmauja, veikia klasta, manipuliuoja, intriguoja. Būdama gobši pririša žmogų prie materialios geroves, skatina kentėjimą, sukuria iliuzijas. Prisirišimas sužadina praradimo baimes. Tačiau nereikia personos žudyti, tai darė atsiskyrėliai, asketai, vienuoliai. Žemesnę prigimtį reikia suvaldyti, o jos energijas nukreipti konstruktyvei veiklai, kūrybai. Egoistiškas žmogus mažai atiduoda, sutrinka psichinės energijos atsinaujinimas, tarnaujantis tik savo interesams pažeidžia bendruosius etikos dėsnius.

Individualybė (aukštesnioji prigimtis) apibūdinama geranoriškumu, ji reiškiasi taurumu, užuojauta, išmintimi, meile, dosnumu. Dvasingumui atsivėrusio žmogaus protas nušvinta, atsiranda vidinė tvirtybė ir apsauga. Toks žmogus yra laisvas, stiprus, gebantis duoti, supranta kitus ir save. Dieviškoji dalis pasižymi subtilumu, dėmesingumu, delikatumu, pagarba kitų laisvei. Individualybė niekada nenaudoja spaudimo, o bando tyliai šnabždėti; tai mūsų vidinis balsas, intuicija. Dvasia labai judri, dinamiška, spindinti, atveria palaimos išgyvenimą. Ji yra šviesa, gyvybės šaltinis, atgaivą, visus mylinti. Žmogus atsivėręs dieviškoms jėgoms išsivaduoja nuo nelaimių, nugali ligas. Džiaugsmo, ekstazės, kūrybinio įkvėpimo patyrimai yra gaivinantys ir nepakartojami. Dėkingumas, skaidrus protas, stipri valia skatina kurti gėrį. Aukšti idealai sužadina norą tobulinti pasaulį ir keisti save pozityvia linkme, ima skleistis kūrybinės galios, talentai. Asmenybė išreikšdama save sėkmingai realizuodama tikslus patiria gyvenimo pilnatvę, suteikia džiaugsmą kitiems.

            Labai svarbu, kad kiekvienas žmogus mokėtų savyje aptikti ir suprasti kuri iš minėtų prigimčių dominuoja jame, bei reiškiasi tam tikrose situacijose. Vienas iš pagrindinių žmogaus tobulėjimo uždavinių yra išsilaisvinimas nuo žemesniosios prigimties, egoizmo, sąmonės išplėtimas. Dabarties laikmetyje tik labai maža dalis asmenybių vadovaujasi individualybės dvasingumo principais. Žmogaus evoliucija reikalauja vystyti dvasinius pradus, nugalėti sąmonės ribotumą, sužadinti vidinius nepanaudotus rezervus.      

 

Užduotys:

1. žinoti žmogaus atsiradimo aiškinimus ir koncepcijas;

2. išsiaiškinti sąvokų turinį;

3. nupiešti žmogaus vidinio pasaulio struktūrą ir paaiškinti;

4. suprasti savo asmenybėje esančius skirtingus psichinius lygius;

5. išanalizuoti personos ir individualybės požymius.

 

Terminų žodynėlis:

1. Atma – Dieviškoji galia ir valia žmoguje (sanskrito kalba).

2. Buddhi – Dieviškoji meilė žmoguje.

3. Ego – siela, sąmonė, persona.

4. Eterinis apvalkalas – kūno formos sielos energinis sluoksnis, atsakingas už gyvybinius procesus, paprastus jutimus.

5. Individualybė – aukštesnioji žmogaus prigimtis, dvasinis, Dieviškasis “Aš”.

6. Intuicija – netikėtas sąmonės nušvytimas, tiesos supratimas, sinkretinis pažintinis sugebėjimas.

7. Kama – instinktai, geismai, aistros.

8. Kama-manas – intelektas, praktiškas protas.

9. Manas – išmintis, aukštesnis protas.

10. Meditacija – sąmonės koncentracija į vidų, atsivėrimas Dieviškoms jėgoms.

11. Persona – žemesnysis instinktyvus pradas žmoguje trokštantis malonumų ir materialinių gėrybių.

12. Prana – visur išsisklaidžiusi gyvybinė energija.

13. Refleksija (lat. reflexio – atsigręžimas atgal) – sąmonės nukreipimas į save pačią, mąstymas apie savo psichines būsenas, savianalizė, stebėjimas savęs iš šalies.

 

2. Psichologijos objektas

 

Tikslas išaiškinti psichikos pasireiškimo požymius, išskirti struktūrinius vienetus.

 

Uždaviniai:

  • išanalizuoti kaip veikia psichika;
  • paaiškinti psichinius procesus, būsenas, savybes;
  • atskleisti pasąmonės, sąmonės, savimonės turinį.

 

Žodis “psichologija”  kilęs iš dviejų graikų kalbos žodžių: psyche – siela ir logos – mokslas.

Psichologija – mokslas apie psichikos reiškinius, jų atsiradimo ir vyksmo dėsnius, veikimo mechanizmus. Mokslas - žinių sistema apie tam tikrą tikrovės sritį. Psichologija domisi sielos, dvasios, vidinio akimis nematomo pasaulio, reiškiniais. Psichikos pasaulis yra žmogaus subjektyvumas, sukuriamas konkretaus asmens nuotaikų, nuomonių, tikslų ar įsitikinimų, priklauso nuo patirties. Dalis psichikos reiškinių yra žinomi, stebimi praktinėje patirtyje. Žmogaus vidinį pasaulį suprantame matydami mimiką, judesius, elgesį bei kalbos pagalba, kai išsakomos mintys, emocijos, siekiai ir kt.

Savistaba, savo vidinio gyvenimo stebėjimas vadinamas introspekcija. Žmogaus subjektyvaus pasaulio reiškiniai pažįstami savistaba – psichika,  energijos informacijos priėmimas, perdirbimas, saugojimas ir transliavimas. Smegenys tai mūsų personalinis kompiuteris, kuriame programuoja tėvai, artimieji, draugai, mikytojai, jame užrašoma gyvenimo patirtis.

Psichologija ne tik aprašo subjektyvaus pasaulio reiškinius, bet ieško priežastinių ryšių, nustato kas  yra dėsninga, o kas atsitiktina. Remdamasi žmogaus nervų sistemos fiziologija, aiškina psichinių reiškinių vyksmo nervinius mechanizmus.

Psichika yra pati sudėtingiausia, dinamiškiausia, labiausiai kintanti tikrovės sritis. Žmogaus proto, mąstymo galia sukuria technikos stebuklus, naujas technologijas, daro atradimus. Paslaptingos psichikos apraiškos: telepatija, fantazija, aiškiaregystė, pranašavimas ir kitos galios yra nepaaiškinamos moksliniu, objektyviu, įrodymu. Psichikoje visa informacija apjungiama į holografinį, erdvinį vaizdą, įvairiais jutimo kanalais dirgikliai atėję sujungiami į visumą. Psichiniai reiškiniai reikalauja ypatingų, specifinių pažinimo būdų, vienas iš jų intuicija.

Žmogus sąveikauja su aplinka, ją pažįsta, tai vyksta psichinio realybės atspindėjimo būdu (3 pav.).

 
   
 
 
 
 
 

 

 

Fiziniai                                                  Jaudinimo                       Psichikos

dirgikliai                                                procesas                         faktai

 

3 pav. Psichinio atspindėjimo procesas

 

Psichiniam atspindėjimui būdinga atranka, selektyvumas, paieška, jų įtakoja asmenybės interesai, tikslai ir poreikiai. Jame dalyvauja numatymas, vyksta ir elgesio, tikslų koregavimas. Psichinės veiklos kokybę užtikrina fiziologiniai mechanizmai: vieni iš jų atsakingi už dirgiklių suvokimą, kiti – už informacijos perdirbimą ir saugojimą, treti – už planavimą ir elgesio reguliavimą, ketvirti – už reikiamo tonuso palaikymą.

Visi psichiniai reiškiniai pagal jų kitimo greitį skirstomi į tris rūšis: procesus, būsenas, savybes (4 pav.).

Procesai – dinamiškiausi psichiniai reiškiniai, kurie atsiranda ir kinta veikiant išoriniams ir vidiniams poveikiams, bei išnyksta. Jiems priklauso visi pažintiniai reiškiniai.

Būsenos – pastovesni patvaresni reiškiniai, susidarantys kelių procesų pagrindu.

Savybės – pastoviausi reiškiniai, nulemti įgimto faktorių, nervų sistemos tipo, bei suformuoti gyvenimo sąlygų.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

4 pav. Psichinių reiškinių rūšys

 

Psichika fiksuojama kaip integruotą visumą, jos ašis yra asmenybė tenkinanti poreikius, siekiant tikslų, bendraujanti su kitais individais. Žmogus pažįsta įvykius, aplinkos reiškinius, analizuoja save. Klasikinis psichikos skirstymas į tris lygmenis yra:

1) pasąmonė;

2) sąmonė;

3) savimonė.

1. Į pasąmonės sritį įeina tie reiškiniai ir komponentai, apie kurių vyksmą žmogus visai nežino, ar žino labai neapibrėžtai (automatizuoti veiksmai, sapnai, kalbos suvokimas ir kt.). Ją sudaro evoliucijoje susiformavę biologiniai instinktai, potraukiai, savisauga, išstumti traumuojantys išgyvenimai, nepilnavertiškumo kompleksai, neapibrėžtos baimės.

2. Sąmonės sritis – budrumo būsena, jai priklauso pažinimo procesai, išgyvenimai, elgesys, ateities numatymas, veikla, visi įsisavinti reiškiniai.

3. Savimonė yra savasties žinojimas, savistaba, santykių su aplinka ir kitais analizė. Tai asmeninio “aš”, savo psichinio pasaulio pažinimas refleksijos būdu. Ji reiškiasi savęs vertinimu, savikontrole, savianalize, savikūra ir saviaukla.

 

 

 

 

 

 

 

Užduotys:

1. apibrėžti psichologijos objektą ir psichiką;

2. paaiškinti psichikos reiškinių rūšys;

3. vaizdžiai išaiškinti psichinio atspindėjimo procesą;

4. atskleisti sąvokų pasąmonė, sąmonė ir savimonė turinį.

 

 

Terminų žodynas:

1. Apatija – psichinio aktyvumo kritimas, abejingumas, neveiklumas.

2. Integruotas – sujungtas į visumą.

3. Introspekcija – savo vidinio pasaulio stebėjimas, savistaba.

4. Nuostata – išankstinė nuomonė, lementi suvokimą, lengvinanti asmenybės adaptaciją.

5. Telepatija – minčių perdavimas atstumu, nenaudojant žodinių būdų.

 

3. Pažintiniai procesai (tema savarankiškam darbui)

 

Tikslas – apibūdinti ir išanalizuoti pažintinius procesus: jutimą, suvokimą, dėmesį, atmintį, mąstymą, kalbą bei atskleisti pagrindines jų savybes ir funkcijas.

 

Uždaviniai:

  • išaiškinti, kokiu būdu žmogaus organus veikiantys dirgikliai tampa psichiniais faktais;
  • supažindinti su pojūčių rūšimis;
  • išaiškinti suvokimo procesą, apibendrinto vaizdo formavimąsi, atskleisti suvokimo ypatumus;
  • apibūdinti dėmesio savybes, rūšis, pritraukimo faktorius;
  • žinoti atminties rūšis, veikimo mechanizmą, įsiminimo efektyvumo sąlygas bei informacijos atgaminimo formas;
  • išanalizuoti sąvokų formavimąsi, pagrindines mąstymo operacijas ir sprendimo ieškojimo būdus;
  • nurodyti ryšį tarp kalbos ir mąstymo.

 

Psichikos funkcionavimo pagrindą sudaro pažintiniai procesai. Jų dėka vyksta informacijos priėmimas, kodavimas, perdirbimas, analizavimas, išlaikymas ir siuntimas kalbos, rašto, mimikos ir kitomis formomis. Informacijos pagalba palaikomas individo ryšys su aplinka, kitais žmonėmis, įsisavinama ir perduodama sukaupta praeities kartų patirtis, vyksta asmenybės mokymas ir ugdymas. Pažindamos kitus, bendraudamos individas įsijungia į visuomenę ir sėkmingai adaptuojasi, perima kultūros vertybes.

Pirminis asmens kontaktas su aplinka ir asmeniniais būviais vyksta jutimų pagalba.

 

3.1. Jutimas ir suvokimas

 

Jutimą sukelia iš aplinkos (daiktai, reiškiniai, įvykiai) ir vidaus organų (raumenys, gleivinės, kraujagyslės) sklindantys energijos srautai, kurie veikia, dirgina nervines jutimo organų ląsteles. Šie srautai verčiami nerviniais impulsais, tampa fiziologiniu procesu. Jaudinimas, atsiradęs jutimo organuose, toliau nervais keliauja į smegenų centrus (centrinę nervų sistemą) ir čia virsta psichiniu procesu – sąmonės faktais. Iš vidaus žmogų veikia toksinai, hormonai, raumenų įtampa, kraujo spaudimas, emocijos ir kt.

Jutimas paprasčiausias daiktų ir reiškinių savybių bei organizmo vidinių būvių atspindys, kai šie tiesiogiai veikia atitinkamus jutimo organus. Jaudinimo procesas pavaizduotas 5 pav.

XIX a. pradžioje vokiečių fiziologas J.Miuleris paskelbė teoriją, kurioje sakoma, kad pojūtį lemia ne dirgiklio pobūdis, bet sensorinis nervas. Taip atsirado išvada, kad pojūtis negali būti adekvatus objekto ar reiškinių savybių vaizdas. Iš tikrųjų yra skirtumas tarp dirgiklių specifikos ir sąmonės faktų. Pavyzdžiui, spalva objektyviai yra tam tikro ilgio šviesos banga, bet kai jos dirginimai per jutimo organus patenka į centrinę nervų sistemą, ji sąmonėje šifruojama kaip tam tikra spalva. Taip yra su garsais, kvapais, skoniu ir kitais žmogaus jutimais. Nepaisant šių skirtumų žmogus gali orientuotis aplinkoje.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

                        aferentinė grandis

                                                                                                eferentinė grandis

 

 

 

 

 

5 pav. Jutimo proceso grandinė, žiedas

 

Jutimas – procesas, jo rezultatas – pojūtis. Juntama veikiant visai nervų sistemai, visiems jos skyriams. Pagrindinės pojūčių rūšys yra penkios: klausa, rega, uoslė, skonis, lytėjimas. Yra pojūčių sukeltų kelių receptorių, tai pusiausvyros, judėjimo (kinetiniai), vibraciniai ir kiti, jie vadinami intermodaliniais.

Nervinių ląstelių jautrumas nėra pastovus, jis gali būti sumažėjęs arba padidėjęs. Jutimo organų prisitaikymas prie dirgiklio dydžio vadinamas adaptacija (akys prisitaiko prie apšvietimo stiprumo, uoslė – prie kvapų). Jutimo jautrumas priklauso nuo prieš tai buvusio dirgiklio stiprumo, pvz. po karšto vandens šaltas jaučiamas stipriau. Padidėjęs jautrumas, įjautrinimas vadinamas sensibilizacija, jis priklauso nuo fiziologinių hormoninių organizmo pakitimų. Išplėstą jutimų klasifikacijos sistemą reikia surasti pateiktuose studijoms šaltiniuose.

Daikto, reiškinio visumos atspindėjimas, kai dirgikliai tiesiogiai veikia organus, vadiname suvokimu arba percepcija. Suvokimo proceso rezultatas – suvokinys arba perceptas. Suvokimo procese vyksta apibendrinimas, gauta informacija įjungiama į ryšius su turima, prasideda analizė. Tikslingai nukreiptas suvokimo procesas susideda iš šių veiksmų:

  • objekto, reiškinio paieška;
  • esminių, pagrindinių savybių išskyrimas;
  • objekto, reiškinio atpažinimas, jų priskyrimas tam tikrai objektų ir reiškinių klasei.

Suvokimą visada įtakoja asmenybės savybės: nuostata, poreikiai, interesai, siekiai, emocijos. Suvokimo turinys priklauso nuo žmogaus ankstesnio turimo patyrimo ir tai vadinama apercepcija. Suvokime objektas ir fonas pastoviai keičiasi vietomis. Suraskite šio keitimosi vietomis pavyzdžius.

Suvokimo savybės, ypatybės:

1. Daiktiškumas - pasaulis suvokiamas kaip formų įvairovė, daiktai įvardinami ir priskiriami tam tikrai klasei.

2. Vysibiškumas – struktūriškumas - objektai suvokiami kaip visuma, kurioje dalys sujungtos erdvės ir laiko santykiais: atskiri elementai grupuojami į prasmingą visumą (žvaigždės suvokimas kaip žvaigždynai). Vysibiškumas priklauso nuo objekto struktūros, aplinkos sąlygų, atliktų analizės ir sintezės operacijų.

3. Selektyvumas - suvokimas tų stimulų, kurie sužadina subjekto budrumą. Jo pagalba vyksta savaiminis aptikimas (objektų, savybių, kokybių), atpažinimas. Sudėtingo ieškojimo atvejais įsijungia informacijos paieška, sprendimo priėmimas,.

4. Konstantiškumas – pagrindiniai objekto vaizdo bruožų išlaikymas, nepriklausomai nuo skirtingų suvokimo sąlygų, skirtingų rakursų ir jutimų duomenų.

5. Įprasminimas - objekto ar reiškinio esmės ir prasmės suvokimas, kuris sužadina mąstymą. Pavyzdžiui, paprastos rašalo dėmės suvokiamos kaip piešinys, apšalęs langas – jame matomi vaizdai.

Suvokimo iliuzijos – pateikti pavyzdžius.

Figūros ir fono suvokimas – paaiškinti kokį vaidmenį atlieka dėmesys.

 

Užduotys:

1. suprasti ir paaiškinti, kaip vyksta jutimo procesas;

2. nupiešti jaudinimo, jutimo grandinę;

3. žinoti jutimų rūšis, klasifikaciją;

4. apibrėžti suvokimą, paaiškinti ypatybes;

5. išaiškinti suvokimo iliuzijas, fono ir figūros santykius.

 

3.2. Dėmesys ir atmintis

 

Dėmesys – sąmonės nukreiptumas ir koncentracija į tam tikrus objektus ir reiškinius. Jį galima palyginti su prožektoriumi teatre, kuro judanti šviesa išryškina tam tikras detales.

Dėmesio savybės: koncentracija, apimtis, perkėlimas, paskirstymas, pastovumas (surasti paaiškinimus vadovėliuose).

Skirtingai nuo kitų pažintinių procesų dėmesys neturi savo turinio. Jis organizuoja psichinę veiklą, įtakoja jos dinamiką, veikia procesų viduje..

Dėmesio pritraukimo faktoriai:

1. Jaudinimo jėga, intensyvumas, pobūdis;

2. Struktūrinis veiklos pobūdis;

3. Dirgiklio ryšys su subjekto poreikiais;

4. Suvokėjo fizinis stovis, psichiniai būviai.

Dėmesio rūšys

Nevalinga – genetiškai pirmini.

Valinga – sąlygota išmokimo.

Povalini – savaimini , valingo forma.

Individualūs dėmesio skirtumai (išsiblaškymas, psiaudo išsiblaškymas, dėmesingumas).

Atmintis – informacijos išsaugojimas, nustojus veikti dirgikliams. Ją sudaro informacijos, žinių įsiminimas, saugojimas, atkūrimas (atgaminimas) ir užmiršimas. Kitaip vadinama mneminė veikla, užtikrina kitų psichinių procesų vyksmą, jų efektyvumą.

Atmintis sąryšyje su kitais procesais, žiūrėkite 6 pav.

Atminties veikimo schema, žiūrėkite 8 pav.

Informacija ir medžiaga įsimenama ir saugoma ilgalaikėje atmintyje, kai jos sujungiamos asociaciniais ryšiais. Asociacijų rūšys:

 

Pateikite pavyzdžius

 

gretimumo, visumos – dalies;

panašumo, giminės – rūšies;

kontrasto, priežasties -  pasekmės.

Informacijos fiksavimas atmintyse, žiūrėkite 7 pav.

Loginio įsiminimo etapai, žiūrėkite 9 pav.

Įprasmintas įsiminimas susietas su loginių operacijų seka:

  • prasminis grupavimas;
  • esminis, prasminių vienetų išskyrimas;
  • plano sudarymas.

Įsiminimą palengvina schemos, diagramos, lentelės ir kt. (9 pav.)

Įsiminimo sėkmę lemia teisingas kartojimas, jis turi būti įsisąmonintas, įprasmintas  ir aktyvus.

Atkūrimas – aktualizacija, atgaivinimas anksčiau buvusių informacinių, vaizdinių ryšių, turimo patyrimo. Šis procesas gali vykti tikslingai ir savaimingai.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

                                                            Atmintis

 

 

 

 

 

 

 

 

 

6 pav. Atmintis sąryšyje su kitais procesais

 

 

- įsiminimo tipas, forma

                                                            - turima patirtis

                        - nuostata

                        - interesas

                                                            - organizmo būklė

 

 

- įprasminimas

                                                                                       - sąryšis

                                                                                                     - suprantamumas

                                                                                                  - vaizdingumas

                                                                                                - ritmingumas

 

 

 

 

 

 

 

 

 

7 pav.  Atminties produktyvumo sąlygos

 

 

 

 

 

 

 

 

                            dėmesys                                                kartojimas 

 

 

Tiesioginė                                            Trumpalaikė                                       Ilgalaikė

atmintis                                               Informacijos saugojimo                                   Asociacijos

Informacijos saugojimo                                   trukmė 20-30 sek                                 saugoma nuo

trukmė < 1 sek.                                                Apimtis 7 ± 2                                       1 metų ir ilgiau,

apimtis 4 simboliai                               simboliai                                              apimtis neribota

 

8 pav. Informacijos fiksavimas atmintyje

 

 

1.

Įsiminimo tikslo įsisąmoninimas

 

 

2.

Įsisąmoninimo prasmės supratimas

 

 

3.

Medžiagos analizė

 

 

4.

Esminių minčių, teiginių išskyrimas

 

 

5.

Apibendrinimas

 

 

6.

Apibendrinimo įsiminimas

 

9 pav. Loginio įsiminimo etapai

 

Informacijos atkūrimo formos:

1)      atpažinimas – pakartotinis objekto, reiškinio suvokimas;

2)      atgaminimas -  nesant suvokimo objektui, lengvai be pastangų;

3)      prisiminimas – valingas , reikalaujantis pastangų;

4)      reminiscensija – savaiminis atgaminimas seniai užmirštos informacijos.

Atminties rūšys:

  • motorinė, sensorinė, emocinė, žodinė-intelektualinė;
  • Surasti literatūroje

    paaiškinimus

     
    valinga, nevalinga;
  • loginė, mechaninė;
  • pagal trukmę: trumpalaikė, operatyvinė, ilgalaikė;

Atminties vaizdų ypatybės – išanalizuoti pateiktoje literatūroje.

 

 

 

 

 

Užduotys:

  1. žinoti dėmesio apibrėžimą, savybes, pritraukimo, faktorius
  2. išvardinti ir paaiškinti dėmesio rūšis, individualius dėmesio skirtumus;
  3. nurodyti atminties vietą kitų procesų kontekste;

4. įsiminti schemas: atminties veikimas, atminties produktyvumo sąlygos, įsiminimo loginiai etapai;

5. paaiškinti atminties rūšis;

6. suprasti informacijos atkūrimo procesą, žinoti asociacijų rūšis.

 

 

3.3. Mąstymas ir kalba

 

Mąstymas – tarpinis apibendrintas pažinimas, objektyvaus pasaulio atspindėjimas sąvokomis, sprendiniais, teorijomis procesas, leidžiantis suprasti reiškinių priežastis ir pasekmes, bei numatyti ateitį. Jutimais ir suvokimų gautą medžiagą apibendrina mąstymas. Jis išplečia aplinkos pažinimo galimybes, sprendžia problemas naudodamas ankstesnį patyrimą. Mąstymo procesai glaudžiai susiję su atmintimi, sąmone, suvokimu. Tai pažinimas kylantis iš jutiminės, praktinės veiklos, bet toli išeinantis už jos ribų.

Mąstymas operuoja sąvokomis, kurios sudaro jo turinį, medžiagą ir rezultatus, o veiksminė mąstymo pusė yra operacijos.

Sąvoka – mintis, kurioje užfiksuoti daiktų ir reiškinių bendrieji ir esminiai požymiai. Koks yra mąstymo objektas padeda  nustatyti jutiminės žinios – vaizdiniai. Sąvokos ir vaizdiniai turi bendrų bruožų, juose apibendrintai atspindi daiktai ir reiškiniai. Sąvokų sistemos ryšiai yra hierarchiniai (augalas – medis – beržas), o sąvokos struktūra yra daugiasluoksnė.

Žodžio reikšmė ir sąvoka nesutampa. Be pagrindinės, egzistuoja papildomos žodžio reikšmės, priklausančios nuo konteksto. Pavyzdžiui: “vaisius” - augalas, gemalas, darbo kūrybos vaisius.

Sąvoka glaudžiai susieta su sprendiniu, nes jos turinys atskleidžiamas apibrėžime. Apibrėžimas ją įjungia į platesnę sąvoką arba nurodo artimiausią giminę.

Labai svarbu išsiaiškinti skirtumus tarp realių objektų ir sąvokų. Pavyzdžiui, kokie yra požymiai skirtumai tarp medžio, kuris auga gamtoje ir medžio, esančio galvoje; o jo skirtumai su  pasakytų “medis”.

Pirmasis yra realus ir konkretus, tam tikros rūšies konkrečioje erdvėje: beržas, ąžuolas, eglė ir kiti.

Antrasis „medis galvoje“ yra apibendrintas, schematizuotas, turintis pagrindinius, esminius visų medžių požymius, idealus medžio vaizdas, modelis, tai minties lygis.

Trečiasis pasakytas „medis“ yra sąvoka, žodis, yra tarsi už laiko ribų, nes ji mažai kinta. Medį išreiškiančios sąvokos, žodžiai gali būti skirtingi, priklausomai nuo vartojamos kalbos, tai įvardinta, išsakyta mintis. Mintį galime palyginti su debesiu, iš kurio lyja žodžiai, sąvokos.

Mąstymo operacijos:

  • abstrahavimas – atskirų savybių, dalių atskyrimas mintyse nuo visumos, jo rezultatai yra įvairios sąvokos ir kategorijos.
  • analizavimas – mintinis ar faktinis visumos skaidymas į sudėtines dalis;
  • apibendrinimas – loginis perėjimas nuo atskirybės prie bendrybės, logikoje – perėjimas nuo rūšinės sąvokos prie giminės sąvokos;
  • sintezė – mintinis dalių sujungimas į visumą;
  • palyginimas – objektų sugretinimas, siekiant išaiškinti jų panašumo ar skirtumo bruožus;
  • dedukcija – vienas iš pagrindinių samprotavimo būdų, tai išvedimas nuo bendro prie konkretaus;
  • indukcija – vienas iš samprotavimo tipų, kuris leidžia pereiti nuo atskirų faktų prie bendrų teiginių.

Probleminė situacija skatina mąstymą, nes žmogus susiduria su naujais veiklos tikslais ir sąlygomis, kai ankstesni veiklos būdai ir priemonės yra nepakankami poreikiui patenkinti ar tikslui pasiekti. Dažnai probleminį mąstymą iššaukia informacijos trūkumas, kliūtys, ekstremalios situacijos.

Sprendimo ieškojimo būdai:

1)      mėginimų, klaidų; 2) algoritminis; 3) euristinis – surasti paaiškinimus literatūroje.

Mąstymo rūšys: 1) veiksminis; 2) vaizdinis; 3) abstraktus sąvokinis; 4) loginis – jis vyksta nuosekliai, žingsnis po žingsnio; 5) intuityvus – sprendimas atrandamas staiga; 6) reproduktyvus – tai prisiminimas jau žinomų taisyklių; 7) kūrybinis – sudaromos naujos problemos ir jų sprendimo būdai, sumanymai, meninės išraiškos formos, sukuriamos naujos teorijos ir koncepcijos.

Individualias mąstymo savybes išstudijuoti savarankiškai.

Kalbos ir mąstymo ryšys (10 pav.)

 

                                                                 Kalbėjimo procesas

                                                     Grįžtamasis ryšys

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

                                                Perėjimas

 

10 pav. Kalbėjimo procasas

 

Užduotys:

  1. apibrėžti mąstymą, sąvoką, sprendimą;
  2. apibūdinti sąvokos ir daikto ryšius;
  3. suprasti mąstymo operacijas ir jas apibrėžti;
  4. įvertinti sprendimo ieškojimo būdus;
  5. žinoti mąstymo rūšis ir individualias savybes;
  6. nupiešti kalbėjimo proceso schemą.

 

Terminų žodynėlis:

  1. Aferentinė – išorinė jutimo grandinės dalis nuo fizinių dirgiklių iki centrinės nervų sistemos žievės centrų.
  2. Algoritminis sprendimas – tikslus nurodymas atlikti žinomą apibrėžtų operacijų seką, užtikrinantis teisingą atsakymą.
  3. Apercepcija –suvokimo procesas, įjungiantis individo turimą patirtį.
  4. Eferentinė – vidinė, grįžtamoji jutimo grandinės dalis, kurioje iš centrinės nervų sistemos impulsai siunčiami į raumenis, kraujagysles, gleivines.
  5. Euristinis sprendimas – tai uždavinio sprendimo būdų ieškojimas, kuris baigiasi netikėtu atsakymo suradimu, nušvytimu.
  6. Reminiscensija – savaiminis atgaminimas seniai užmirštos informacijos.
  7. Sensibilizacija – įjautrinimas, jautrumo padidėjimas.
  8. Sensorinis nervas – jutiminis.

 

 

 

 

4. Emocijos ir jausmai

 

Tikslas: parodyti emocijų ir jausmų reikšmę psichinėje veikloje ir žmogaus gyvenime, išanalizuoti jų formas ir savybes, atskleisti stresinių išgyvenimų specifiką.

 

Uždaviniai:

  • apibrėžti emocijas ir jausmus;
  • apibūdinti afektus, aistras, stresą, frustraciją;
  • aptarti streso atsiradimo faktorius ir pasireiškimo simptomus;
  • pateikti stresų neutralizavimo būdus;

 

Paprastai emocijos ir jausmai laikomi sinonimais, sutapatinami. Psichologijoje terminas emocijos (lot. išjudinti) suprantamas siaurąja ir plačiąja prasme. Emocijos siaurąja prasme – trumpalaikiai situaciniai išgyvenimai, sukeliami biologinių poreikių, yra vitalinio pobūdžio: nepasitenkinimas, alkis, troškulys, baimė ir kt. Emocijos plačiąja prasme apima jausmus. Jausmai – pastovūs, patvarūs, ilgalaikiai išgyvenimai, susiformuojantys santykiuose su kitais žmonėmis ir aplinka. Jausmus lemia pirmiausia kultūriniai – dvasiniai poreikiai, individo vertybių sistema. Jie formuojasi laiko bėgyje, pavyzdžiui meilė, geranoriškumas, draugiškumas ir kt.

Skirtingai nuo pažinimo procesų, emocijos ir jausmai yra ne daiktų ar reiškinių atspindys, o impulsyvi reakcija, išreiškianti individo santykį, į jam reikšmingus dalykus.

Emocinės būsenos įtakoja pažinimą ir veiklą: teigiamos – skatina, palaiko, o neigiamos – slopina. Esant stipriai emocinei įtampai, susijaudinimui sutrinka protinė veikla, atmintis.

Emocijų ir jausmų kilmė siejama su poreikiais. Siekdami patenkinti poreikius individai susiduria su informacijos stygiumi, kliūtimis. Tada atsiranda emocijos. Jos signalizuoja apie poreikio patenkinimą arba ne. Emocijų išgyvenimas yra susijęs su požievio, hipotaliamo ir smegenų žievės aktyvumu. Žmogų taip pat aktyvina, skatina tikslai, nes jie yra reikalingi, emociškai nuspalvinti.

Emocijų savybės:

  1. jausmams ir emocijoms būdingas poliariškumas: teigiami – neigiami; poreikio patenkinimas sukelia malonumą, o kliūtys – nepasitenkinimą;
  2. aktyvumą skatinančios, energiją didinančios emocijos vadinamos steniškomis, o veiklą stabdančios, slopinančios – asteniškomis;
  3. dvilypumas (ambivalentiškumas), kai vienu metu to paties objekto atžvilgiu jaučiami prieštaringi jausmai (juokas per ašaras, meilė ir neapykanta).
  4. pastovumas, kintamumas.

Atliekamos funkcijos:

  1. signalinė -  informuoja poreikių patenkinimą arba ne, bei objektų poveikį;
  2. išreiškiamoji: mimika, pantomimika, kalbos intonacijos – vokalinė mimika;
  3. reguliacinė funkcija susijusi su elgesio koregavimu.

 

4.1. Emocijų ir jausmų formos

 

Nuotaikos – tai būsenos, nuspalvinančios psichinių procesų vyksmą ir elgesį, pasireiškia nestipriais išgyvenimais, sudarančios bendrą foną.

Afektai – audringos, stiprios, trumpalaikės būsenos, pasireiškia, staigiomis, intensyviomis reakcijomis, kurių metu pasikeičia poelgių turinys.

Aistros – pakankamai ilgos, vienodai intensyvios ir stiprios emocinės būsenos, stimuliuojančios tam tikrą veiklą: priklausomybės, hobis, poreikių tenkinimas.

Stresas – įtemptos, konfliktinės būsenos, sukeliamos netikėtų aplinkybių, dirgiklių: tai pavojai, netektys, dideli fiziniai ir psichiniai krūviai, skubėjimas ir kt. Silpnas stresas suaktyvina veiklą, mobilizuoja jėgos kliūtinį nugalėti, veikia pozityviai.

Išskiriami fiziologinis ir psichologinis (emocinis) stresai.

Stresas skaidomas į 3 stadijas, fazes:

1)      aliarmo - kinta organizmo, fiziologinės reakcijos, įvairūs hormonai išmetami į kraują;

2)      adaptacijos, atsparumo – organizmas prisitaiko prie pakitusių negatyvių sąlygų;

3)      fizinio ir nervinio išsekimo – ilgalaikiai stresai sukelia fizines ligas ir psichinius sutrikimus (depresija, apatija, neurozės ir kt.).

Frustracija susidūrimas su nenugalimais realiais arba menamais sunkumais. Ji pasireiškia tam tikromis elgesio ir išgyvenimo formomis:

1)      agresija;

2)      regresija – grįžimas prie primityvių elgesio ir veiklos formų, sukeliančių pasitenkinimą;

3)      fiksacija – stereotipinių veiklos formų kartojimas, nors jis yra beprasmis.

Aukštesnieji jausmai.

Jausmus lemia interesai, pažiūros, įsitikinimai, visuomenės poreikiai, individo vertybinė sistema. Jie savo ruožtu skirstomi:

  1. Doroviniai-moraliniai atsiranda visuomeninių normų laikymosi arba pažeidimo atveju, išreiškia santykius su kitais žmonėmis. Jie reguliuoja žmogaus elgesį, atstovauja etinius idealus, tai teisingumo, geranoriškumo, solidarumo ir kt. išgyvenimai.
  2. Intelektualiniai patiriami protinėje veikloje, pažinime, tai žingeidumas, įsitikinimas, abejojimas ir kiti;
  3. Estetiniai jausmai gimsta kontaktuojant su meno kūriniais, gamta, visa kas gražu, pasižymi nesuinteresuota nuostata, kurioje žmogus patiria džiaugsmo, didingumo, jumoro, elegancijos, pasibjaurėjimo ir kt. jausmus. Jiems būdingas žaidybinis, lengvumo momentai, sukuriantys atsipalaidavimą ir pasitenkinimą.
  4. Praksiniai sukeliami praktinės, motorinės veiklos, kurioje patiriami sėkmės ir nesėkmės išgyvenimai.

Aukštesnieji jausmai skatina asmenybės savirealizaciją, tobulėjimą bei formuoja vertybinę sistemą.

 

4. 2. Stresas

 

            Būdamas motinos įsčiose, žmogus jaučiasi saugus, turi viską ko reikia. Žmogaus gimimo procesas yra didelis stresas, nes gimstantį kūdikį veikia daug naujų dirgiklių. Suaugęs individas turi  kurti savo saugumo, komforto zoną, atsižvelgdamas į esamas galimybes ir sugebėjimus. Nepriklausomai nuo siekių ir jų realizacijos žmogus veikia orientuodamasis į asmeninį vidinio komforto jutimą. Vidinio komforto zona tarsi sukuria apsauginį apvalkalą, o peržengimas jo ribų iššaukia fiziologinį ir psichologinį stresą (diskomfortą).

            Kas atsitinka, kai mes išeiname už asmeninės komforto zonos ribų – fiziniais veiksmais, proto pastangomis arba dvasiniais ieškojimais? Mes patiriame nepatogumus, skausmus, kančią, stresus. Ilgalaikis stresas pajėgus sunaikinti šeimą, meilę, sveikatą, karjerą, patį gyvenimą. Gyvenimo bėgyje atsiradusios situacijos, užduotys, problemos, sukuria stresus. Galima iškirti šiuos stresus iššaukiančius faktorius (stresorius).

 

Lentelė Nr.1

 

Aplinkos

Įvykių ir situacijų

Psichologiniai

Ekologinės problemos

Triukšmas

Nepilnavertiška mityba

Gyvenimo greitis

Urbanizacija

Ekonominiai šalies sunkumai

Bendras negatyvus fonas

Labai geros materialinės sąlygos

Žalingi technikos prietaisai (kompiuteriai, mobilieji telefonai, televizoriai ir kt.)

Artimųjų ligos, netektys

Darbo problemos, neįdomus darbas

Bankrotas

Stichinės nelaimės

Materialinės problemos

Socialinio statuso pasikeitimas

Neteisingas gyvenimo būdas

Fizinio krūvio stoka

Skolos

Ligos

Gyvenamos vietos pakeitimas ir kt

Susvetimėjimas

Psichologinė agresija

Informacinis perkrovimas

Priklausomybės

Traumuojantys išgyvenimai

Perspektyvos neturėjimas

Negatyvus mąstymas

Padidinti darbiniai krūviai

Vidiniai konfliktai

Tarpasmeniniais konfliktai

Padidintas jautrumas, nervingumas

Savirealizacijos problemos

 

            Pirmasis fiziologinį stresą tyrinėjo daktaras G. Selje (1920) ir nustatė jo žalingą poveikį žmogaus fizinei sveikatai. Jo požiūriu stresas yra nespecifinė organizmo reakcija į neigiamus, padidinto stiprumo dirgiklius ar situacijas. Ši reakcija mobilizuoja organizmo energiją, būtiną prisitaikyti prie pakitusių sąlygų, sužadina simpatinę nervų sistema. Pirmykštis žmogus baimes ir įtampas išlaisvindavo bėgdamas, šaukdamas. Nesant fiziniam kūnui streso metu gaminasi streso laktatas ir kaupiasi raumenyse bei organuose, tai iššaukia fizinius ir psichinius negalavimus.

            Svarbūs G. Selje atradimai nustatant streso veikimo mechanizmą. Streso būsenoje vyksta taip vadinamas “atsako į pakenkimą sindromas ” veikiantis “triados” būdu: padidėja antinksčių aktyvumas; sumažėja, susiraukšlėja timusas ir limfinės liaukos; atsiranda žaizdelės skrandyje ir žarnyne. Stresorius sujaudina hipotalemą, šio jaudinimą perduoda hipofizei. Hipofizės išskiriamas hormonas neigiamai veikia limfinius mazgus ir timusą, iššaukiama gliukozės gamyba (tai energijos šaltinis), suaktyvinama antinksčių žievė. Šių poveikių rezultatas - endokrininiai sutrikimai, nusilpusi imuninė sistema, dažni infekciniai ir peršalimo susirgimai, nuovargio sindromas, sutrinkęs virškinimas, sumažėjas lytinis potraukis, nes slopinama dauginimosi funkcija. Galima pasakyti, kad organizme prasideda perversmas.

            G Selje, kalbėdamas apie stresą, mini bendrą adaptacinį sindromą, pasireiškiantį 3 stadijomis: nerimo fazė, pasipriešinimo fazė, išsekimo fazė. Pirmoje stadijoje organizmas priešinasi, vyksta fiziologiniai pokyčiai. Antroje fazėje įgyvendinama adaptacija, jei tuo metu nebūna virusinių susirgimų. Trečioje fazėje stresoriams veikiant toliau, pereinama į distresą ( ilgalaikis, chroniškas), tada išsenka organizmo energetiniai resursai, ir jis gali žūti. Laimė tame, kad trečioji stadija atsitinka ne visada, bet šiuolaikinio miesto gyvenimas sukuria visas sąlygas distresui atsirasti. Labai dažnos stresų priežastys – emociniai dirgikliai. Visi mes patiriame nesėkmes, nusivilimus, artimųjų netektis, materialinius sunkumus, gėdos ir kaltės jausmus, džiaugsmą, nuostabą; netgi teigiamos stiprios emocijos veikia kaip stresoriai.

            Rusų autorius, patopsichologijos žinovas S. V. Nikitin (2003 m.) nurodo į distreso poveikį. Distresas – griaunantis, naikinantis, ilgalaikis stresas. Jo būvimo organizmas ir psichika nebeišlaiko ir gyvenimo melodija gali būti nesugrota. Distreso apraiškos yra fizinės ligos, pirmalaikis senėjimas, nervinis išsekimas, neurozės, depresija. Fizinė ir psichinė sveikata yra neatsėjamos, jas išlaikyti padeda socialinė terpė, gyvenimo spalvingumas, įvykių įvairovė. Daugelis žmonių nemato ar nenori matyti gyvenime nieko naujo, to pasėkoje atsiranda daug problemų.

            Seniai pastebėta, kad kūrybiškos, aktyviai gyvenančios asmenybės išsaugo proto aiškumą ir vėlyvame amžiuje. Psichikai reikia teigiamų emocijų, naujų įspūdžių. Žmogus nemėgsta neigiamų emocijų ir saugosi nuo jų pasikartojimo. Ilgalaikiai ir labai stiprūs išgyvenimai veda į distresą, o emocijos atlieka kuro vaidmenį. Stipri įtampa tarsi sudegina žmogų. Stresus sukelia su padidinti intelektualiniai krūviai, netektys, vilčių praradimas dėsningai baigiasi frustracija (negalėjimas nugalėti esamų ir menamų sunkumų) ir nerviniu išsekimu. S. V. Nikitin pastebi, kad psichoemocinė patologija turi loginę seką: frustracija – nervinis išsekimas – depresija (energijos nebuvimas, tyli isterija) – organiniai pokyčiai – chroninės ligos – ankstyva senatvė. Iš visų psichinių reiškinių tik emocijos gali įtakoti fiziologinius organizmo būvius. Džeimso-Langės teorijoje nurodomas ryšys: emocinis dirgiklis – fiziologinis pakitimas – emocinis būvis. Šiuolaikinis stresorių kiekio augimas ryškiai aplenkia nervų sistemos evoliucijos tempą, jos sugebėjimus adaptuotis. Išlaikyti pusiausvyrą tarp neigiamų ir teigiamų emocijų darosi vis sunkiau, nes didėja gyvenimo tempas, auga reikalavimai, daugėja aplinkos neigiamų faktorių. Suirus emocinei pusiausvyrai, vegetatyvinis ir endokrininis disbalansai tampa pastovūs, o tai veda nervinį išsekimą ir ligas. Todėl pradžioje kalbama apie vegetatyvinį sindromą, kuris neišvengiamai eina kartu su endokrininiais pokyčiais ir tuo pačiu kinta psichinės būsenos. Esant vegetaciniam jautrumui visada atsiranda emocinis pažeidžiamumas, dirglumas. Žmogus turintis vegetacinį sindromą išgyvena nerimą, abejones, dėmesio nusilpimą, patiria greitą nuovargį. Minėti simptomai – chroniškas nuovargis, kuris patiriamas jau nuo 16 metų.

            Neurozė – neuro-psichiniai sutrikimai, kurie pasireiškia nepagrįstu nerimu, isterija, įkyriomis mintimis, neadekvačiu elgesiu.

            Neurozė – tai ribinis būvis tarp distreso ir psichinių susirgimų (pvz. depresija). Daugelis neurozės ir distreso simptomų yra panašūs. Kurioje smegenų dalyje formuojasi ir išlaikomas patologinis jaudinimo židinys, klausia S. Nikitin? Esant neurozėms toks židinys atsiranda tose dalyse, kurios yra atsakingos už emocinės reakcijas. Neurozės atsiranda emocionaliai nuspalvintų konfliktų pagrindu, provokuojamos traumuojančių išgyvenimų. Yra žinoma, kad alkoholizmas, greitas nuovargis, ilgesys, dirglumas, nepagrįstos baimės yra endokrininių susirgimų rezultatas, iššauktas hipotaleminės - hipofizinės sistemos disfunkcijos. Šiuo atveju organizme trūksta endorfino, kuris slopina skausmą ir veikia raminančiai. Šio hormono poveikis iš tikrųjų yra dvejopas: ramina, kai yra per didelis susijaudinimas, ir tonizuoja kai trūksta jėgų, t.y. sugrąžina vidinę pusiausvyrą. Alkoholio ir narkotikų sužadinamos atsipalaidavimo būsenos yra tik parodija ir eikvoja energijos rezervus.

            “Streso” terminas šiuolaikinėje literatūroje išreiškiamas šiomis sampratomis:

1)      stiprus, neigiamai veikiantis organizmą poveikis;

2)      stipri, nepalanki fiziologinė ir psichologinė reakcija į stresorius;

3)      neigiama emocinė patirtis, lydima įtampos, baimių, nusivylimų, depresijos ir kt.;

4)      vidinės pusiausvyros praradimas, besireiškiantis afektyviomis reakcijomis ir elgesio pokyčiais;

5)      ekstremalios situacijos lydimos padidintų emocinių reakcijų ir traumuojančių išgyvenimų;

6)      distresas vedantis į nervinį išsekimą, depresiją, neurozes, fizines ligas, energinio rezervo išeikvojimą ir ankstyvą senatvę;

7)      vidinių ir išorinių ritmų išbalansavimas;

8)      trumpalaikis stresas, aktyvinantis ir skatinantis nugalėti sunkumus, veikiantis teigiamai.

           Bendrai stresas yra vidinis diskomfortas, kurio metu išgyvenama grėsmė, prarandama vidinė pusiausvyra, eikvojami gyvybinės energijos rezervai. Stresoriai sukelia negatyvias emocijas, sutrikdo protinę veiklą, darbingumą, formuoja negatyvų mąstymą, žmogus praranda saugumo jausmą. Distreso poveikis pajėgus sugriauti žmonių tarpusavio santykius, savirealizaciją, laimę ir gerovę.

           Streso simptomatika ir požymiai        

            Fiziologiniai: miego sutrikimai, dažni galvos skausmai, silpnumas, spazmai raumenyse ir organuose, stiprūs širdies dūžiai, padidėjęs kraujospūdis, prakaitavimas, apetito praradimas, greitas nuovargis, mieguistumas, skausmai nugaroje, pasunkėjas kvėpavimas, oro stoka, virškinimo sutrikimai.

            Emociniai: nerimas, įtampa, baimė, kaltė, nepasitenkinimas, neviltis, liūdesys, nepasitikėjimas savimi, pyktis, dirglumas, depresija, vidinė tuštuma, afektyvios reakcijos, apatija, pasidavimas kitų įtaigai, frustracija, neviltis.

            Protiniai-intelekto: išsiblaškymas, nusilpusi atmintis, įkyrios mintys, negalėjimas logiškai mąstyti, nenuoseklumas, abejonės, negalėjimas apsispręsti, protinis nuovargis, savikritiškumas, neturėjimas perspektyvas, interesų stoka.

            Elgesio: agresija, isteriškumas, padidinta gestikuliacija, sustingimas, verksmas, priklausomybės (rūkymas, alkoholizmas, narkomanija), padidintas kalbėjimas, aptarinėjimas to paties, piktybiški poelgiai, neadekvatus elgesys, žodinė agresija.

            Atskirai kalbama apie emocinį stresą, tada turima mintyje stiprūs išgyvenimai. Ypač neigiamai emociniai stresai veikia pagyvenusius žmonių sveikatą: širdies ligos, bronchinė astma, nemiga, dusulio priepuoliai, virškinimo sutrikimai, depresijos. Vidinę pusiausvyrą pažeidžia traumuojančios situacijos, vidiniai konfliktai, psichologinė agresija ir kt. Stresinius būvius galima neutralizuoti: keičiant santykį į traumuojančias, problemines situacijas, praktikuojant psichotreningus, autogenines treniruotes, sistemingai būnant gamtoje.

            Labai efektyvi yra amerikiečio H. Silvos giluminės relaksacijos metodika. Gilaus atsipalaidavimo metodas leidžia patekti į asmeninį vidinį pasaulį bei sąmoningai atlikti psichikos korekciją. Autorius H. Silva ankstyvuose savo tyrinėjimuose pastebėjo, dvasinio vystymo metodų efektyvumą stresų neutralizacijoje. Jis siūlo keturių žingsnių programą, kuri neleidžia susikaupti “streso fermentui – laktatui”.

            Pirmas žingsnis: B grupės vitaminai, nes streso poveikyje jie greitai išeikvojami. Jų naudojimas turi būti subalansuotas su mineralais.

            Antras žingsnis: fiziniai pratimai būtini pašalinti stresinius fermentus, todėl reikia daryti mankštą, vaikščioti, plaukioti ar kitą.

            Trečias žingsnis: relaksacija, efektyvi psichikos ir kūno poilsiui, buvimas alfa ritmuose (smegenų dažniai fiksuojami encefalogramoje) ypač stipriai veikia į visus asmenybės lygius: fizinį, emocinį, protinį, savirealizacijos.

            Ketvirtas žingsnis: šeima ir draugai reikalingi harmoningam gyvenimui, nes būtina geranoriška parama: malonus bendravimas.

            H. Silvos gilios relaksacijos metodas yra vertas dėmesio, jis išmoko prailginti buvimą alfa smegenų veiklos dažniuose. Alfa dažnio būsenoje mes būname natūraliai keletą sekundžių prieš užmigdami ir ryte pabudę, kai dar neatmerkiame akių. Gilios relaksacijos išmokti gali kiekvienas, tik reikia šiek tiek pasitreniruoti. Yra žinomi įvairus aktyvaus atsipalaidavimo būdai: tai buvimas gamtoje, vandens ir saulės vonios, kūno mankštos, kultūrinės pramogos, gera kompanija ir kt. Pasyvus atsipalaidavimas yra miegas, bet ne visada jis kokybiškas, daug žmonių skundžiasi miego sutrikimais. Žmogus gerai pažįsta būdravimo, aktyvumo, veikimo būseną, tai beta smegenų veiklos dažnis. Miego metu, smegenyse fiksuojami teta ir delta dažniai. Alfa smegenų veiklos dažnis yra tarpinis būvis tarp būdravimo ir miego ir tai yra ypatingas gilios relaksacijos būvis. Šių dienų mokslas nustatė, kad buvimas šiose būsenoje apie 15-20 minučių duoda šiuos rezultatus:

-          normalizuojamos organizmo fiziologinės funkcijos, kuriamas darbingumas, jos metu gaunamas kūno poilsis atstoja 9 valandas geros kokybės miego;

-          neutralizuojama įtampa, stiprios neigiamo emocijos, stresinės būsenos, atkuriama vidinė pusiausvyra;

-          gerėja protiniai rodikliai: dėmesio koncentracija, atmintis, suvokimas, analizė ir orientacija aplinkoje, formuojasi pozityvus mąstymas;

-          mažėja polinkis į konfliktus bendraujant, keičiasi žmogaus reakcijos, negatyvų santykį su aplinka keičia pozityvus.

            Aš, patobulinau šį metodą, įvesdama spalvų vizualizaciją ir žodinį – simbolinį poveikį.

            Asmenys, kurie puikiai išmoko gilios relaksacijos būseną, bei praktikuoja tai sistemingai (2-3 kartus per savaitę) pasiekia šių tikslų:

-          sužadinama kūrybinių gebėjimų sklaida, vystosi intuicija;

-          atsiranda galimybė iš gilesnių sąmonės sluoksnių pašalinti įvairius traumuojančius išgyvenimus, priklausomybes, depresiją;

-          auga sąmoningumas, lavėja savitaiga ir savo psichikos valdymas;

-          sustiprėja pasitikėjimas savimi, atsiveria naujos galimybės realizuoti savo siekius ir norus, pajuntama gyvenimo pilnatvė;

-          žmogus išmoksta padėti sau, save keisti norima kryptimi ir tobulinti, auga valingumas, gerėja gyvenimo kokybė.

           Mano nuomone, gilios relaksacijos būsenos sužadina psichinės energijos resursus, suaktyvina dešiniojo smegenų pusrutulio veiklą. Taip atsiveria naujos galimybės vidinių jėgų atnaujinimui, pusiausvyros atstatymui. Yra žinomos dešiniojo pusrutulio neverbalinės, vaizdinio kūrybingumo galios. Reikia pastebėti, kad žmogus praktikuojantis gilią relaksaciją išlaiko psichinę pusiausvyrą ir gali padėti sau komplikuotose situacijose. Tai pirmas žingsnis meilės sau link, o jos labai dažnai stokojama. Meilė sau yra būtina sąlyga jausti vidinį komfortą, patirti daugiau džiaugsmo ir sukurti ilgalaikius, šiltus santykius su kitais. Noriu atkreipti dėmesį į tai, kad žmogus, kaip vieningas gamtos ir Visatos kūrinys, turi proto vidinių jėgų ir galimybių save valdyti. Šios jėgos ir galimybės pirmiausia turi būti sutelktos padėti sau, ir tik po to – kitam. Kiti jus myli tada, kai pats save mylite.

 

            Užduotys:

  1. apibrėžti emocijų ir jausmų sąvokas, išaiškinti jų savybes;
  2. išstudijuoti emocijų ir jausmų formas, atkreipti dėmesį į stresą ir jo stadijas;
  3. paaiškinti stresą iššaukiančius faktorius;
  4. suprasti streso simptomus, veikimo mechanizmą;
  5. išmokėti atstatyti psichinę pusiausvyrą.

 

Terminų žodynėlis:

  1. Apatija – aktyvumo kritimas, abejingumas, neveiklumas.
  2. Distresas – ilgalaikis, chroniškas, žalojantis stresas.
  3. Depresija – energijos trūkumas, bloga nuotaika, “juodos” mintys.
  4. Pantomimika – kūno kalba.
  5. Patopsichologija – psichologijos šaka tirianti psichikos nukrypimus, jų simptomus.
  6. Vitalinis – susijęs su gyvybiniais poreikiais, biologinis.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

5. Asmenybė

 

Tikslas: atskleisti asmenybės socialinę prigimtį; išaiškinti jos sudedamąsias struktūrines dalis ir atliekamas funkcijas.

 

Uždaviniai:

  • apibūdinti asmenybės unikalumą, požymius;
  • pateikti asmenybės struktūros schemas;
  • įvertinti asmenybės atliekamų funkcijų reikšmę veikloje ir adaptacijoje.

 

5.1. Asmenybės struktūra

 

Žmogus yra sudėtinga, gyva sistema, sudaryta iš somatinių, fiziologinių ir psichinių savybių. Šios savybės sudaro integruotą visumą ir suponuoja individo unikalumą. Asmenybe individas tampa bendraudamas su kitais žmonėmis, įsijungdamas į sociumą, bendruomenę, perimdamas praeities kartų patirtį. Asmenybę formuoja tėvai ir visuomenė, kultūrinė aplinka. Svarbu išsiugdyti individualybę, jos esminiai bruožai – valingumas, savarankiškas mąstymas, siekimas tobulėti ir keisti pasaulį. Asmenybė yra kiekvienas, bet ne kiekvienas yra individualybė.

Asmenybės skiriamieji požymiai:

  1. sudėtinga visuma, susiformuojanti gyvenimo kelyje tam tikrame sociume;
  2. ji yra visos psichinės veiklos integratorius, sąlygojantis savasties, “aš” supratimą, savireguliavimą ir adaptaciją;
  3. asmenybė visada yra sąryšyje su kitomis asmenybėmis, tampa reikšminga, turi padėtį socialinėje hierarchijoje, (statusas);
  4. asmenybė yra kiekvienas žmogus: vaikas yra besiformuojanti, o alkoholikas – degraduojanti asmenybė;
  5. asmenybė yra ugdoma, suaugęs žmogus pats save tobulina.

Asmenybė - socialinis fenomenas (reiškinys), gali būti charakterizuojama penkiais požymiais:

  • ekstraversija (atvirumas, orientacija į išorę, į aplinkinius žmones), žaismingumas;
  • draugiškumas, darna, komunikabilumas;
  • emocinis stabilumas arba išsibalansavimas;
  • protingumas, intelekto lygis;
  • sąžiningumas, sąmoningumas, geranoriškumas.

Asmenybė reiškiasi profesinėje-darbinėje veikloje, bendravime su kitais, pažiūrose, santykyje su savimi. Asmenybės tapsmas, socializacija yra ilgas, sudėtingas procesas. Pagrindiniai struktūriniai asmenybės vienetai gali būti grupuojami triadomis (lentelė Nr.2) ir kaip vieninga visuma (11 pav.).

 

2 lentelė. Asmenybės struktūra

 

E. Froido aiškinimas

Pasąmonė (Id)

impulsyvioji, instinktyvioji, aktyvioji dalis, energijos šaltinis

Reiškiasi – “noriu čia ir dabar”, mažas vaikas žmoguje

Sąmonė (Ego)

atlieka tarpininko rolę tarp Id ir Superego, suderina jų priešingus norus, atlieka diplomato funkciją.

Reiškiasi – “palaukite”

Savimonė (Superego)

atstovauja visuomenines normas, draudimus,  prezentuoja asmenybės sąžinę, idealus.

Reiškiasi – “negalima”

Rubinšteino aiškinimas

Ko asmenybė siekia?

Motyvacija, aktyvumas, kryptingumas, tikslai

Ką ji sugeba?

Gebėjimai, mokėjimai, talentai, žinios.

Kas ji yra?

Temperamentas, charakteris, nuostatos, vertybinių sistema

Socialiniai vaidmenys

Mažo vaiko, norinčio būti globojamam, palaikomam

Suaugusio, draugo, lygiavertiško partnerio

Tėvų, globėjo rolę

Fundamentalios vertybės

Tiesa.

Gėris.

Grožis.

Psichinės galios

Protas – pažinimo galia.

Valia – noro ir veikimo galia.

Emocijos ir jausmai – išgyvenimų galia

Santykiai

Su kitais žmonėmis

Su kūrėju, gamta, aplinka

Su savimi

Savirealizacija

Savianalizė.

Saviraiška.

Savikūra, saviaukla.

 

 

 

 

  Savimonė,

aukštesnysis

 

 

 
 

“Aš”

 

 


 

 

 

 

 

 

 

santykis su

     kūrėju

Idealai

 

 

          Socialinis statusas

   Nuostatos

 

 

     Socialiniai vaidmenys

     Vertybinė sistema

 

 

Pasaulėžiūra, pasaulėjauta

        Savikūra

 

 

Tikslai, kryptingumas

          Saviaukla

 

Emocijos ir

 jausmai,

energijos šaltinis

 

santykis į kitus

 

Valia

(ašis)

 

       žmones

 

 

 

           Charakteris

 

    santykis į gamtą,

        gyvūnus

 

Protas,

pažinimas

 

 

Elgesys

 

 

        Savikontrolė

 

 

   Motyvacija

 

santykis su          savimi

      Savęs vertinimas

 

 

     Savirealizacija

       Aspiracijos

 

 

       Veikla

      Sugebėjimai

 

 

         Socializacija

     Interesai

 

 

          Adaptacija

    Polinkiai

 

 

            Saviraiška

 

  Poreikiai

 

 

 

Kūno sandara,

Nervų sistemos tipas,

Temperamentas

 

 

 

 

 

 

 

11 pav. Visuminė asmenybės struktūra

Svarbus yra asmenybės aktyvumas, jis priklauso nuo poreikių ir tikslų aspiracijų.  Kryptingumas sąlygoja asmenybės poelgius, santykius į save ir aplinką. Poreikiai gali būti natūralūs – biologiniai ir kultūriniai. Asmenybės vertybinė sistema atlieka orientyrų pasaulyje funkciją, formuoja esmes ir reikšmes (12 pav.).

 

 

                                                      Pasaulėžiūra

 

 
   

 

 

 

                                                                                                Idealai (asmenybės

             Pažiūros                                                                      vadovavimas: vaizdiniai,

                                                                                                atskaitos sistema)

 

Potraukiai                                                                              

Neįsisąmoninti                                                                         Polinkiai

skatuliai

 

 

                 Geismai,                                                             Interesai

                   troškimai,                                             (emocinės pažintinio poreikio apraiškos,

                   norai                                                                reikšmingos veiklos išraiška, jėga)

 

12 pav. Asmenybės kryptingumo formos:

 

Kryptingumas sąlygojamas tikslų, perspektyvų, aspiracijų, sąmoningos veiklos.

 

5. 2. Asmenybės atliekamos funkcijos

 

Pagrindinės yra trys: integracija, kontrolė, savirealizacija. Minėtos funkcijos užtikrina asmenybės interesų ir poreikių tenkinimą, socialinę adaptaciją bei kultūrinių vertybių įsisavinimą.

I. Asmenybė integruoja informaciją, veiklą, vidinius individo lygius. Jos galutinis tikslas yra pusiausvyros išlaikymas ir poreikių patenkinimas. Asmenybė yra nukreipta realizuoti tam tikrus tikslus, idealus. Gyvenimo kelyje dažnai prarandama psichinė pusiausvyra, aktualu ją atstatyti. Poreikių tenkinimui naudojamos ne tik turimos veiklos schemos ir modeliai, bet taip pat kuriami nauji, integruojant naują informaciją į esamą. Veiklos pasiekimai tampa apdovanojimu, kompensuojama prarastą pusiausvyrą, tačiau ne visada asmenybė esti reikšminga, tenka ieškoti kitų būdų.

II. Kontrolė sudaro savikontrolė, savęs vertinimas ir adaptacija. Adaptacijai būtina orientacija aplinkoje, kuria sudaro:

1)      informacijos rinkimas apie reikšmingą situaciją;

2)      informacijos rinkimas apie būtinas priemones veiklai;

3)      paprastas stebėjimas, situacijos vertingumo svarbumo supratimas.

Situacijos vertingumas nurodo į tikslo pasiekimo galimybes ir užduotį. Siekiami tikslai sužadina emocijas ir intelektą, tai veda į veiklos plano kūrimą.

Veiklos planavimui tolesnei orientacijai aplinkoje reikalinga iškelti hipotezes ir jas tikrinti. Sėkminga veikla reikalauja adekvataus savo ir realių galimybių vertinimo. Nepakankamas savęs vertinimas, nepasitikėjimas veikia stabdančiai. Veikloje atsiradusios emocijos didina organizmo aktyvacijos lygį, atsiranda susijaudinimas. Pasikeitimai aktyvacijos lygyje determinuoja atliekamų veiksmų greitį. Elgesio reguliavimas, savikontrolė yra sudėtingas procesas (13 pav.).

Kontrolė vykdoma šiose sferose: 1) motyvacijoje, 2) orientacijoje aplinkoje, 3) veiklos planavime, 4) veiklos vykdyme, 5) rezultatų įvertinime.

 

 

 

 

 
   

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

                                         Grįžtamieji ryšiai

                                             Vienos krypties ryšiai

 

13 pav. Elgesio reguliavimo eiga

 

Tikslo siekimo eigoje nuolatos vyksta elgesio, veiksmų koreliacija, bei esamų situacijų vertinimas. Elgesio akto tris momentus:

1)      nukreiptumas į apibrėžtą tikslą;

2)      pasiruošimas veiklai;

3)      energijos išraiška, efektyvus jos panaudojimas;

Elgesį įtakoja dviejų grupių procesai: motyvaciniai ir pažintiniai (14 pav.).

 

 
   

 

 

 

 

 

 

 

 

 

14 pav. Elgesio įtakojimas

 

Savikontrolė yra būtina sąlyga tikslingai, vientisa, integruotai psichikai. Mokymasis, profesinė veikla, saviaukla, tobulėjimas, elgesys visuomenėje tiesiogiai įjungia savikontrolę. Savikontrolė yra asmeninės psichikos valdymo išraiška. Joje visada yra etalonai (kaip turi būti), su kuriais nuolat vyksta elgesio ir būvių palyginimas įvairiuose situacijose. Savikontrolė tiesiogiai įjungta į visą žmogišką veiklą.

Savikontrolė reiškiasi tokiose psichinėse sferose:

1)      procesuose, pradedant pojūčiais ir baigiant mąstymu;

2)      būsenose, emocijose, jausmuose;

3)      asmenybės savybėse;

4)      bendravime;

5)      socialinėje savireguliacijoje (sąžinė, idealai, principai, moralės normos);

6)      ląstelės procesų lygyje, nes ji reaguoja į žmogaus mintis, jausmus, žodžius.

III. Savirealizacija. Jį sudaro saviraiška, savikūra, socialinis statusas, reikšmingi santykiai.

Teisingam, adekvačiam savęs vertinimui būtina asmenybės vidinių, potencinių gabumų realizacija. Asmenybė jaučia savo reikšmingumą ugdydama gabumus, atskleisdama talentus, kurdama, būdama reikalinga kitiems. Sugebėjimų ir darbų dėka asmenybė tampa vertinga sociume, įkūnija visuomenės ir individualius siekius. Asmenybės savirealizacijai svarbus jos pasiekimų pripažinimas, konstruktyvi veikla su kitais žmonėmis. Saviraiškos pagalba asmenybė kuria savo įvaizdį bei demonstruoja savo pozicijas, nuomones. Asmenybės tobulėjimas reiškiasi savikūros ir saviaukos pagalba. Asmenybė realizuoja idealus, keičia ją supančią aplinką ir save. Saviraiška ir savikūra lemia asmeninio reikšmingumo ir vertingumo jausmą. Jis sukuria pasitikėjimą savimi, būtiną bet kokioje veikloje.

 

Užduotys:

  1. žinoti asmenybės skiriamuosius požymius, struktūrą;
  2. išsiaiškinti kryptingumo formas;
  3. išanalizuoti asmenybės funkcijas;
  4. detalizuoti kontrolės procesą, suprasti elgesio reguliavimo mechanizmą.

 

Terminų žodynėlis:

  1. Aspiracijos – asmenybės siekių lygis, ambicijos, pageidaujami rezultatai;
  2. Ekstraversija – atvirumas, dėmesio nukreiptumas į aplinką;
  3. Eksplikacija – atskleidimas, realizacija, išvystymas;
  4. Fenomenas – reiškinys, suvokiamas jutimais;
  5. Somatinis – kūniškas.

 

5. 3. “AŠ” vaizdo, savimonės struktūra

 

Tikslas: išaiškinti “aš”, savimonės sudedamąsias dalis, parodyti kaip formuojasi “aš” vaizdas ir savęs vertinimas.

 

Uždaviniai:

  • paaiškinti savimonės, savasties sudėtines dalis;
  • atskleisti asmenybės galimybių vertinimo mechanizmą;
  • išskirti “aš realaus” komponentus.

 

“Aš” – savimonė, savastis, tai asmenybės savybė, gebėjimas save suvokti ir analizuoti refleksijos būdu, kai individas save išskirti iš aplinkos ir stebėti save iš šalies.

Galime kalbėti apie šias savimonės sudėtines dalis:

  1. “aš” jaučiantis – savęs pajautimas;
  2. “aš” mąstantis – savęs supratimas, analizė;
  3. “aš realus” – mokėjimai, pasiekimai, žinios, santykiai;
  4. “aš idealus” – viltys, siekiai, svajonės, lūkesčiai savo atžvilgiu, savęs vizija.

Lenkų autorius A.Podgureckis išskiria tokias savimonės dalis:

  1. “aš” privatus, intymus – asmenybės vertinimas skirtas sau;
  2. “aš fasadinis” – savo vertinimų išraiška į aplinką, tai yra, kokių vertinimų individas norėtų iš kitų;
  3. “aš atspindys” – individo įsitikinimai apie tai, kokius vertinimus jam priskiria kiti; jie gali būti teisingi ir klaidingi;
  4. “aš suobjektyvintas” – žinių visuma apie save, kurią sudaro savęs vertinimai, sugebėjimai, patirtis, išmintis; ši dalis atlieka išorinės kontrolės funkcijas koreguodama pirminį vertinimą, subordinuodama išvardintas dalis.

J. Reikovskis kalba apie “aš vaizdą”, kaip elgesio reguliavimo formą. Jis mano, kad asmenybės žinojimas yra koduojamas lūkesčių forma. Autorius kalba apie dvi tokių lūkesčių rūšis.

Pirmoji rūšys yra neverbalizuota patirtis apie savo galimybes, išvaizdą, sugebėjimus, mokėjimus, ji gali būti įvardinta kaip savo aš pajautimas.

Antroji – sąmoningas nuomonių pareiškimas, savybių konstatavimas, ją sudaro:

1)      “aš” dalis pristatoma, rodoma kitiems, prezentuojanti ne tai kas žmogus yra, o ko norėtų, kad apie jį galvotų;

2)      “aš” privatus – sau, reikšmingiems asmenims, nedaugeliui adresuota nuomonė;

3)      “aš” idealus – normatyvi savęs vizija, abstraktus savybių rinkinys.

Autorius analizuodamas “aš” realų, nurodo į asmenybės statusą visuomenėje, į vidines galimybes (mokėjimai, sugebėjimai) ir jos realias galimybes. Asmeninės galimybės gali būti pervertintos arba neįvertintos, santykyje su realiomis situacijomis. Esant naujoms užduotims, asmenybė savo galimybes vertina remdamosi jau turimais, pasiektais laimėjimais. Asmenybė kelia sau reikalavimus, siekia naujų, aukštesnių rezultatų. “Aš realaus” struktūra sudaro šie komponentai:

  • išvaizda, fizinės savybės;
  • individualūs sugebėjimai, mokėjimai;
  • asmeninės nuostatos ir poreikiai;
  • asmeninė pozicija kitų žmonių atžvilgiu;
  • nuomonė, “kas man priklauso iš kitų”.

“Aš realų” formuoja savo galimybių vertinimas (15 pav.). Savęs stebėjimas, savivoka reikalauja rinkti apie save informaciją ir kitų nuomones. Žmonės orientuojasi į kitų vertinimus ir jų pasiekimus. Individas dažnai save vertina remdamasis užduočių sprendimo sėkmingumu ir nesėkmingumu.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

15 pav. Asmenybės galimybių vertinimo mechanizmas

 

Modelis “aš idealus” yra sąvokų sistema, vizija į ateitį, formuojama dviejų faktorių: kitų žmonių savybių stebėjimas, “aš realaus” modelis praeityje.

 

 

 

 

 

 

 

 

                        palyginimas                                                     palyginimas

 

 

 

 

 

16 pav. “Aš idealaus” formavimasis

 

Užduotys:

  1. išanalizuoti “aš” struktūrines dalis (A. Podgureckis ir J. Reikovskis);
  2. suprasti “aš realus” ir “aš idealus” modelius;
  3. nupiešti savo galimybių vertinimo schemą, išsiaiškinti ar savęs vertinimas yra adekvatus;
  4. įvertinti kolegos veiklos rezultatus.

 

5. 4. Valia ir veikla (savarankiškam darbui)

 

Tikslas: išaiškinti valios pasireiškimo sąlygas ir formas, kaip įveikti vidinius sunkumus.

 

Uždaviniai:

  • paaiškinti elgesio ir veiklos motyvaciją;
  • išanalizuoti valingo veiksmo etapus, veiklos rūšys;
  • nurodyti savo individualius valingumo bruožus.

 

Valia yra veikimo ir noro galios apraiška, tiesiogiai įtakojanti elgesio ir veiklos reguliavimą, kliūčių nugalėjimą. Ji glaudžiai susijusi su motyvais, pažintiniais ir emociniais procesais. Valia yra asmenybės ašis, savirealizacijos jėga. Valia skatina savęs stimuliavimą, reiškiasi paprastomis ir sudėtingomis formomis. Paprastame valios akte veiksmai vyksta beveik automatiškai. Sudėtingame akte vyksta sprendimo ieškojimas, motyvų kova, pasekmių numatymas, plano sudarymas ir jo realizacija.

Valinio akto struktūra:

1)      prasideda nuo poreikio, stygiaus;

2)      vėliau sužadinama energija;

3)      vidinis aktyvumas nukrypsta į poreikio objekto paiešką;

4)      pasitenkinimas arba ne, priklausomai, nuo poreikio realizacijos.

Žmogaus sąmonėje atsispindėjus motyvui, tikslui ir suradus priemonės jam pasiekti atsiranda noras. Noras nukreiptas į konkretų objektų, reiškinį.

Valingo veiksmo etapai:

1)      tikslo pasirinkimas ir priemonių numatymas;

2)      priimto sprendimo vykdymas;

3)      atliktų veiksmų įvertinimas.

Valia žmoguje atlieka stimuliavimo, reguliavimo ir sulaikymo funkcijas. Daug valios pastangų reikia neigiamų emocijų įveikimui, tai įmanoma savitaigos būdu (raminimas, įsakymas, paguodimas). Veikloje esant nepalankioms emocinėms būsenoms svarbu sukoncentruoti dėmesį ir nukreipti save į veiklą.

Sunkumų įveikimas ugdo valią, lengvina adaptaciją prie kintančių aplinkybių. Taip įgyjamas pasitikėjimas savimi, savo fizinėmis ir psichinėmis galiomis. Nugalėdamas kliūtis, žmogus patiria pasitenkinimą, formuojasi pozityvus mąstymas.

Žmogaus prigimtis būti aktyviam, veikiančiam būtybė. Sąmoninga žmogaus elgsena, su tam tikru tikslu, vadinama veikla.

 

Veiklos komponentai:

a)      motyvai skatinantys veiklą;

b)      išankstinių tikslų, veikimo būdas ar metodo ir priemonių numatymas;

c)      sugebėjimai, žinios, mokėjimais, įgūdžiais, užtikrinantys veiklos rezultatą;

d)      emocijos, dėmesys, valia, suteikianti energiją;

e)      sąmoningumas įvertinantis veiklos grandžių ir galutinį rezultatą.

Veiklos rūšys:

žaidimas – mėgdžiojimas, vaidmenų atlikimas, lengvumas, laisvumas. Žaidimai gali būti motoriniais, konstrukciniais, intelektiniai, sportiniai, vaidmeniniai.

mokymasis – veikla, paruošianti darbui ir kūrybai, nesukurianti materialinių gėrybių, jo rezultatai priklauso nuo palankios motyvacijos ir kartojimo bei išmokimo pastiprinimo.

darbas –materialinių ir dvasinių vertybių kūrimas, skirtas poreikiams tenkinti.

kūryba –naujų dalykų atradimas, kūrimas mokslinėje, techninėje ir meninėje sferoje. Kūryboje pasireiškia išradingumas, vaizduotė, fantazavimas, intuicija, probleminis mąstymas ir kt.

 

Užduotys:

  1. apibrėžti valios ir veiklos sąvokas;
  2. žinoti valinio akto struktūrą;
  3. sužinoti vidinių sunkumų įveikimo priemones;
  4. išsiaiškinti veiklos rūšis, meistriškumo sąlygas.

 

5. 5. Nuostatos ir vertybės

 

Tikslas:  apibūdinti žmogaus nuostatas ir vertybių sistemą.

 

Uždaviniai:

  • apibrėžti nuostatą, nurodyti jos požymius, keitimosi sąlygas;
  • atskleisti stereotipo sudedamąsias dalis, supažindinti su vertybių rūšimis.

 

Nuostata yra žmogaus parengtis specifiniu būdu atsakyti į tam tikrus poveikius. Pirmasis šį terminą panaudojo J. Spencer, nusakė nuostata kaip reikšmingumo išgyvenimą, prasmę, vertybę. Nuostatos natūraliai susiformuoja gyvenimo patirtyje. Amerikietis psichologas N. Scherif nurodo sekančius jos požymius:

  1. nuostatos yra išmoktos, o ne įgimtos savybės;
  2. pakankamai pastovios, nes teigiamą nuostatą sunku pakeisti į neigiamą ir priešingai;
  3. yra sąryšyje su poreikiais, skiriasi nuo įpročių (automatizuoto veiksmų kartojimo).

G. Allport nuostatos supratimas tai protinis ir nervinis asmenybės pasiruošimas, pagrįstas patyrimu, nulemiantis individo reakcijas į objektą ar situacijas. Individo nuostatos žinojimas leidžia prognozuoti reakcijas. Nuostatos įtakoja subjekto reakcijas, suteikia objektams vertingumą, motyvuoja elgesį ir santykį. G. Allport nuomone, nuostatos turi 3 komponentus: aprašomosios žinios, santykis ir ketinimai, poelgių programa. Jos atlieka šias funkcijas: adaptacijos, apsaugos, ekspresijos (išreiškia individualias kultūrines reikšmes, esmes), pažintinio proceso koordinavimo.

Rusų psichologas V. A. Jadov išskyrė:

1)      elementarias nuostatas, tarnaujančias gyvybinių poreikių tenkinimu, dažnai paprastoje situacijoje neįsisąmoninamos;

2)      socialines atsirandančias vertinant atskirus socialinius objektus ir situacijas;

3)      bazines socialines nuostatas nurodančias bendrą asmenybės kryptingumą;

4)      vertybinių orientacijų sistemą.

Nuostatas formuoja įsitikinimai (tam tikrų teiginių pripažinimas teisingais) ir nuomonėmis, kurios yra mažiau apibrėžti įsitikinimai. Nuostatos keičiasi kintant asmenybės patyrimui, plečiantis pažinimui, savęs identifikavimui. Jas įtakoja mokymo ir auklėjimo procesas. Dalis nuostatų perimama iš kitų žmonių, mėgdžiojami tėvus, mokytojus, draugus ir kt.

Identifikavimas – sąmoningas susitapatinimas su kitais žmonėmis, jų elgesio mėgdžiojimas. Ypatingą reikšmę turi siekimas būti panašiam į istorines asmenybes, literatūros herojus, meno žvaigždes ir kt., taip vyksta savęs kūrimas. Mokymo ir auklėjimo procese ugdomos pageidaujamos nuostatos, atmetamos ir kritikuojamos netinkamos. Ypač greitai nuostatos kinta pasikeitus santykiams. Jas įtakoja įtaiga ir savitaiga bei masinės informacijos priemonės. Nuostatos geriau įsitvirtina, kai individo argumentai patvirtinami asmenine patirtimi aktyviai panaudojant veikloje. Nuostatos yra įvairaus sudėtingumo, jas sudaro asmenybės vertinimai, elgsenos stereotipai ir vertybinės orientacijos.

Stereotipas – sudėtinga nuostata, sudaryta iš schematizuoto reiškinių supratimo, vaizdinių ir emocinių įvertinimų. Stereotipai glaudžiai siejasi su socialinėmis nuostatomis. Jie dažnai naudojami vertinant žmonių savybes ir elgesį. Stereotipe esantis vertinimo momentas koreguoja, reguliuoja elgesį. Galima kalbėti apie nacionalinius, profesinius, etninius, grožio ir kt. stereotipus.

Stereotipo komponentai:

1)      kognityvinis – racionalus, reiškiamas vertinamaisiais teiginiais;

2)      vaizdusis – apibendrintas vaizdinys psichikoje;

3) emocinis – atitinkantis grupės arba asmens poreikius, turintis teigiamą arba neigiamą nuspalvinimą, (grožio, elgesio, išraiškos stereotipai).

Įvairių kultūrų stereotipai skiriasi. Jie lengvina bendravimą, supaprastina elgesį (kepurės nuėmimas, rankos padavimas, pabučiavimas ir kt.).

Aiškinant žmonių veiklą, kryptingumą tenka analizuoti vertybes ir normas. Vertybės visų pirma nurodo subjekto santykį subjekto ar reiškinio atžvilgiu. Vertingumas ar žalingumas priklauso nuo žmogaus poreikių, siekių reikšmingumo, vertybinių orientacijų.

Vertybė – sudėtinga nuostata, reikšmingumo išgyvenimas, sudarantis minčių, vaizdinių ir jausmų visimą. Jos formuojasi asmens iniciatyva, perimant vertybes auklėjimo ir ugdymo metu, prijungiant savas reikšmes. Kultūra yra funkcionuojanti vertybių sistema, kurią individas turi įsisavinti, papildyti interpretacijomis ir išgyvenimais. Vertybės prezentuoja asmenybės ir visuomenės idėjas, idealus, tikslus ir siekius.

Vertybių rūšys:

-          poreikius tenkinantys objektai;

-          priemonės vertingam objektui pasiekti;

-          sąlygos vertingam objektui.

arba:

-          universalios, bendražmogiškos vertybės (meilė, pagarba, saugumas, tiesa, pinigai, grožis, laisvė, sveikata, atsakomybė ir kt.);

-          grupinės (religinės, politinės, profesinės ir kt.);

-          individualios-asmeninės.

            Vertybės orientuoja žmogaus siekius, palaiko visuomeninę tvarką, reiškiasi poelgiuose ir normose. Vertybė tampa vertybine orientacija, kai jos siekiama. Orientacijos gali būti: materialinės, dvasinės, kultūrinės, kūrybinės ir kt. Jos dažnai perimamos iš šeimos, etnoso, socialinio sluoksnio, grupės.

Norma – socialinis reikalavimas, kontrolė ir poveikis, draudimas. Normas sudaro etiketas, moralė, papročiai, teisėtvarka, susitarimai, sąžinė. Dažniausiai normos prezentuoja elgesio taisykles. Etinių normų pažeidimas lydimas žinomų emocijų: gėdos, kaltės, baimės. Jos turi mintines mentalines išraiškas:

gėda – “ką apie mane pagalvos?”;

kaltė – “ką aš dabar apie save galiu galvoti?”;

baimė – “ką su manim padarys?”

Vertybės ir normos sudaro vieningą normatyvinę sistemą, kuri reguliuoja žmogaus elgesį grupėje ir visuomenėje.

 

Užduotys:

  1. apibrėžti nuostatą, išvardinti jos požymius ir funkcijas;
  2. aptikti savyje pagrindines nuostatas;
  3. kokius jausmus patiriate nuskriaudęs kitą žmogų?

išvardinti ir interpretuoti vertybių rūšis.

 

 

 

 

 

 

 

5. 6. Temperamentas, poreikiai, sugebėjimai (savarankiškam darbui)

 

            Tikslas: išaiškinti  temperamento ir poreikių reikšmę asmenybės struktūroje, pristatyti sugebėjimų klasifikaciją.

 

 

Uždaviniai:

  • pateikti  temperamento savybes, keturis klasikinius tipus;
  • paaiškinti ryšį tarp kūno sandaros  ir temperamento tipo;
  • apibrėžti ekstraversijos ir intraversijos turinį;
  • apibrėžti poreikius ir sugebėjimus.

 

Temperamentas – labiausiai pastovi asmenybės savybė, nusakanti psichinių procesų greitį dinamiką ir stiprumą. Jis tiesiogiai priklauso nuo nervų sistemos tipo, kuris yra įgimtas. Temperamentas sąlygoja psichinių procesų intensyvumą, jėgą, stiprumą, kintamumą bei veiklos ir elgesio tempą, ritmą. I. Pavlov išskiria tris nervinio tipo savybes:

-          jėga – nervų sistemos galimybė išlaikyti stiprius dirgiklius;

-          pusiausvyra – ryšiai tarp jaudinimo ir slopinimo procesų;

-          dinamika – kitimo greitis tarp jaudinimo ir slopinimo.

Temperamentą sudaro šie komponentai:

  • bendras psichinis aktyvumas;
  • motorika;
  • emocingumas.

Šiuo metu populiariausia teorija aiškina temperamentą su cheminių medžiagų buvimu kraujyje. Pasak jos, temperamentų skirtumai priklauso nuo vidaus sekrecijos liaukų veiklos intensyvumo. Kuo daugiau tam tikra liauka išskiria hormonų, tuo stipresnės yra emocinės reakcijos ir jų išraiška. Liaukų veikla taip pat formuoja organizmo struktūrą, kūno dalių požymius. Antinksčių ir skydliaukės hormonai skatina jautrumą ir nervingumą, sukelia įtampą, moteriški hormonai atsakingi už slopinimo reakcijas, vyriški – jaudinimo, aktyvumo.

E. Kretchmer trys tipai pagal kūno sandarą.

1) atenikai – liesas kūnas, ištįsęs veidas, ilgos galūnės (intravertiški, jautrūs);

2) piknikai – žemi, linkę tukti, trumpos galūnės (geranoriški, draugiški);

3) atletikai – stambių kaulų ir raumenų (užsidarę, aktyvūs, kovingi).

Keturi klasikiniai temperamento tipai (Hippocrates) – nustatykite klasifikavimo kriterijų, apibūdinkite tipų savybes:

  • Sangvinikas – procesų greitis, jėga, emocijų išraiška, pastovumas;
  • Cholerikas – savybės;
  • Flegmatikas – savybės;
  • Melancholikas – savybės.

H. Eysenck asmenybėje išskiria du pagrindinius rodiklius:

1. ekstraversija – intraversija, ir 2. emocinis stabilumas – disbalansas (neurotiškumas).

Ekstravertas – draugiškas, kalbus, trokštantis įtampos, vadovaujasi momentiniais impulsais, veiklus, žaismingas, dėmesys nukreiptas į išorę.

Intravertas – ramus, analizuojantis save, labiau besidomintis knygomis nei žmonėmis, mėgsta planuoti, kontroliuojantis jausmus, geranoriškas, nukreiptas į savo vidų.

Emocinis disbalansas reiškiasi neurotiškumu, nuotaikų kaita, dirglumu, savęs kankinimu, nusivylimų išgyvenimais. H. Eysenck susieja minėtus asmenybių savybės rodiklius su temperamentu, pateikia asmenybės modelį (17 pav.).

 

 

 

 

 

 

                                        Nepusiausviras

 

prislėgtas,

bailus,

santūrus,

nedraugiškas,

ramus,

jautrus.

 

 

Intravertas

pasyvus,

atsipalaidavęs,

atsargus,

taikus,

save kontroliuojantis,

abejingas.

 

 

 

 

 

 

 

Melancholikas  Cholerikas

 

      Temperamentas

 

Flegmatikas  Sangvinikas

 

išsiblaškęs,

neramus,

agresyvus,

besikeičiantis,

impulsyvus,

optimistiškas,

aktyvus.

 

Ekstravertas

Draugiškas,

gyvai reaguojantis,

kalbus,

dinamiškas,

linksmas,

mėgiamas,

nerūpestingas.

                                           Pusiausvyras

 

17 pav. H. Eusenek asmenybės modelis

 

S. Merlinas temperamentą priskiria emocinei-valinei sferai. Mano, kad nuo jo priklauso darbingumas, įsijungimo į naują darbą greitis, įgūdžių formavimosi greitis, dėmesio koncentracija bei intraversija ir ekstraversija. Temperamentas gyvenimo bėgyje kinta labai mažai, pvz., cholerikas apvaldęs savo impulsyvumą tampa panašus į melancholiką, bet esant ekstremalioms situacijoms vėl pasireiškia prigimtinės reakcijos.

 

Užduotys:

  1. išsiaiškinti keturių temperamentų savybes, kūno sandaros tipus;
  2. nustatyti dominuojanti temperamentą jūsų asmeninėse reakcijose;
  3. žinoti H. Eysenck asmenybės modelį.
  4. apibūdinti kiekvieną temperamento tipą (sangvinikas, cholerikas, melancholikas, fregmatikas), pailiustruoti jų reakcijas pavyzdžiais.

 

Poreikis – žmogiško aktyvumo, motyvacijos šaltinis. Jis jaučiamas kaip stygiaus, įtampos būvis ir pranyksta, pasiekus poreikio objektus, tikslus. Dauguma autorių akcentuoja poreikio jėgos įtaką asmenybės kryptingumui (G. Allport, S. Murray, M. Kefelas). Poreikis sukelia susijaudinimą, įtampą, nes verčia ieškoti tenkinimo objektų patenkinimui. S. Murray poreikis - fizinė-cheminė jėga veikianti smegenyse, įtakojanti organizmo reakcijas ir suvokimą, skatulys veiklai. Z. Freud kalba apie dvi skatulių rūšis: seksualinis (savęs išsaugojimo, pratęsimo) ir mirties (naikinimo, destruktyvios jėgos). A. Maslow nurodo į poreikių hierarchiją (18 pav.).

 

 

5. Savirealizacijos        (gabumų realizacija, pasitikėjimas savimi, sėkmė, talentai)

   4. Prestižo                 (pripažinimo, laisvės, perspektyvos, socialinės padėties, reikšmingumo)

    3. Meilės                  (būti mylimam, jausti ryšį su kitais žmonėmis)

   2. Saugumo               (taikos, tvarkos, teisių, paramos)

1. Fiziologiniai             (maisto, miego, aktyvumo, malonumų, seksualiniai)

 

18 pav. Poreikių piramidė

 

Pagal reikšmingumą poreikiai vaizduojami piramidės forma:

1. Fiziologiniai yra tarp savęs izoliuoti ir lokalizuoti atitinkamose kūno dalyse.

2. Saugumo - noras priklausyti, būti globojamam, turėti paramą, nejausti baimės, nerimo, įtampos.

3. Meilės - siekimas priklausyti grupei, žmogui, išvengti vienatvės, izoliacijos.

4. Prestižo – noras veikti, būti laisvam, socialinės padėties, garbės, jausti savo reikšmingumą.

5. Savirealizacijos - asmens potencialių gebėjimų vystymas, talentų aktualizacija, noras kurti, išlaikant vidinę pusiausvyrą ir ramybę. Papildomai išskiriami pažinimo ir estetiniai poreikiai yra priemonės išvardintiems pasiekti ir patenkinti.

Gebėjimai yra asmenybės struktūros elementai, slypintys potencine forma, reikalaujantys lavinimo ir ugdymo. Sugebėjimai yra mokėjimai, meistriškumas, lemiantys veiklos sėkmę. Sugebėjimai įgyjami ir tobulėja mokymosi procese, perimant praeities kartų patirtį. Išskiriami šie pagrindiniai sugebėjimai: motoriniai, percepciniai (suvokimo), intelektiniai, vadovavimo, bendravimo.

Psichologas S. Murray išskiria 11 sugebėjimų:

1. Motoriniai – reikalaujantys vikrumo, tikslumo, ištvermės (visi sportiniai žaidimai, šokiai).

2. Mechaniniai – sugebėjimas suprasti ir valdyti mechaninius įrankius ir aparatus, techniniai, konstravimo.

3. Ekonominiai – verslo, prekybos, ekonominės problematikos supratimas.

4. Vadovavimo – mokėjimas įtakoti kitus, greitai priimti sprendimus ir veikti, būti atsakingom, organizuoti, sudaryti planus ir juos koordinuoti.

5. Visuomeniniai – mokėjimas užmegzti kontaktus, sukelti pasitikėjimą, užkariauti simpatijas, išlaikyti ilgalaikius santykius, save išreikšti.

6. Erotiniai – mokėjimas kitiems patikti, flirtuoti, sugebėjimas mylėti.

7. Protiniai – supratingumas, gera atmintis, operavimas sąvokomis bei idėjomis, intelektualiniai, žinių kaupimo ir mokymosi.

8. Mokslinio darbo – mokėjimas manipuliuoti moksliniais terminais, įžvalgumas, abstraktus probleminis mąstymas.

9. Estetiniai – jautrumas grožiui, menui, geras skonis.

10. Meninės kūrybos – sugebėjimas kurti meną, save išreikšti, laki vaizduotė, emocinis jautrumas.

11. Kūryba moksle – naujų teorijų, koncepcijų kūrimas, išradingumas, hipotezių iškėlimas, formulavimas naujų problemų.

 

Išlavinti sugebėjimai reiškiasi meistriškumu įvairiose veiklose. Jie palengvina asmenybei surasti savo vietą visuomenėje, prisitaikymą. Kuo daugiau žmogus sugeba, tuo greičiau adaptuojasi prie besikeičiančių gyvenimo sąlygų. Stebėjimai yra pagrindas asmenybės savirealizacijoje ir saviraiškoje, pasitikėjimui savimi. Sugebėjimų ugdymas tobulina asmenybę, leidžia tapti reikšminga. Jie taip pat užtikrina poreikių tenkinimo sėkmingumą.

 

Užduotys:

  1. žinoti poreikio sampratą ir A. Maslow poreikių piramidę;
  2. suprasti kuo skiriasi gebėjimas nuo sugebėjimo;
  3. išsiaiškinti savo individualius sugebėjimus būtinus būsimai profesinei veiklai.
  4. apibūdinti pagrindinius sugebėjimus;
  5. aptarti pirmaeilius savo draugo(ės) poreikius.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

6. Asmenybės psichosintezės teorija

 

Tikslas: pristatyti ir aptarti naujausius psichinius vidinio pasaulio tyrinėjimus.

 

Uždaviniai:

  • išanalizuoti R. Assadžioli vidinio pasaulio  modelį;
  • pateikti Tikrosios Savasties integruojančio centro privalumus;
  • paaiškinti psichosintezės įtaką  asmenybės tobulėjimui ir savirealizacijai.

 

Psichosintezės sąvoką naudojo daugelis praėjusio šimtmečio autorių, tik skirtingai ją suprato. Psichiatras P. Žane kalbėjo apie “mentalinę sintezę”, Z. Freudas - apie Ego (sąmonės) sintezę. K. Jungas ir E. Krečmeris suprato “sintezę” platesne ir gilesne prasme: turėjo mintyje asmenybės visybinį harmoningą vystymąsi, įjungiant ir nesąmoningą dalį. A. Adleris pabrėžė savęs įtvirtinimo, savirealizacijos svarbą. K. Jungas atrado pasąmonėje kolektyvinį nesąmoningumą – archetipus  (prigimtinius vaizdus ir simbolius). K. Horni nurodė aktualių vidinių konfliktų poveikį nesąmoningumui. E. Fromas pabrėžė socialinio spaudimo reikšmę individui.

Aiškinant žmogišką  prigimtį 70-siais praėjusio šimtmečio metais, didelį indėlį padarė kultūriniai judėjimai: psichosomatinė medicina nurodoma daugelio susirgimų psichologinius faktorius; religijos psichologija; viršsąmoningumo tyrimai (intuicijos, genialumo, kūrybingumo); parapsichologijos atradimai; rytų dvasiniai mokymai; aktyvūs asmenybės vystymo metodai: hipnozė, įtaiga, savitaiga, psichikos treniravimas, meditacija.

Reikšmingu faktu psichosintezėje yra vidinio psichinio pasaulio modelio aiškinimas. Italas medicinos daktaras R. Assadžoli pateikia tokią asmenybės sandarą (18 pav.):

 

 

 
   

 

 

 

 

                                    3

 

    7

                   4               

                           5     

                                    2        

 

                                1           7

 

19 pav. Psichosintezės psichikos modelis

 

1. Žemesnįjį nesąmoningumą sudaro paprasčiausios psichinės veiklos formos, reguliuojančios kūno gyvenimą, jam priklauso potraukiai, “kompleksai”, sapnai ir fantazijos, iliuzijos, fobijos, manijos, įkyrios idėjos, patologiniai pasireiškimai.

2. Vidinį nesąmoningumą sudaro psichiniai elementai, artimi budriai sąmonei ir lengvai į ją patenka. Čia vyksta mūsų patyrimo įsisavinimas, gimsta ir vystosi kasdienio proto ir vaizduotės vaisiai.

3. Aukštesnysis nesąmoningumas (viršsąmonė)  reiškiasi intuityviu pažinimu, įkvėpimu, sąmonės nušvytimu. Jame pasireiškia altruistinė meilė, herojiniai poelgiai, kūrybiniai sugebėjimai. Viršsąmonėje slypi neeilinės psichinės galios ir dvasinė energija.

4. Sąmonės laukas – tiesiogiai suvokiama mūsų asmenybės dalis, sudaryta iš nepertraukiamo vaizdų, minčių, jutimų srauto. Jį sudaro jausmai, mintys, norai, siekiai, prieinami stebėjimui, analizei ir vertinimui.

5. Sąmoninga savastis “aš” – aukštesnis savivokos lygis dažnai painiojamas su sąmonės lauku. Iš tikrųjų šios dalys skirtingos. Žmogaus būviai, jutimai, jausmai, mintys yra tarsi filmas, kurį stebi iš šalies, gali analizuoti “aš”, savimonė.

6. Aukštoji savastis paslaptinga asmenybės dalis, apie kurią sužinome būdami hipnozės būsenoje, sapnuodami ir taip pat praradę sąmonę ar nualpę. Tai sąmonės fliuktuacijos (trūkumai) praradimas, aptikimas. Galima teigti egzistuojančią virš sąmoningos savasties Tikrąją Savastį – pastovų, integruojantį centrą, iš kuriuo “aš” sugrįžta į sąmonės lauką.

7. Kolektyvinis nesąmoningumas apsupa asmenybę, rodo jos ryšį su kitais žmonėmis, ovalo liniją reikia traktuoti kaip ląstelės membranos analogą, kuris užtikrina informacijos ir energijos pasikeitimą su visuomene.

Pateiktas vidinio pasaulio supratimas įgalina:

1)      gilų savo asmenybės pažinimą;

2)      asmenybės elementų kontrolę;

3)      aukštesniosios savasties suvokimą sukuriantį vienijantį centrą;

4)      savirealizacijai.

Aukštesniosios (tikrosios) savasties centras įgalina atlikti pačiam sau psichoanalizę. Tokiu būdu asmenybė atranda dar nežinomus sugebėjimus, savo dalis ir energijas. Šis centras leidžia sutapatinti savęs su vaidmenimis, nemaloniomis emocijomis ir traumuojančia patirtimi. Tai yra būtina sąlyga išlikti laisvam ir nugalėti savo kompleksus. Aukštesnioji Savastis išplečia sąmonę, ypač reikšminga nugalint vidines krizes, atsirandančias dvasinio tobulėjimo eigoje. Šis integratyvus centras duoda galimybę sukurti naują organišką asmenybę, vidujai suderintą, vieningą.

Psichosintezės procesas sukuria  “vidinę programą”, ir naują asmenybės įvaizdį. Asmenybės  natūralus vystymasis  ir jos  “idealus modelis”, ateities vizija sukoncentruoja žmogaus jėgas, pastangas. Kasdieniniame gyvenime žmogus dažnai valdomas iliuzijų, baimių, nesąmoningų kompleksų, neleidžiančių patirti gyvenimo pilnatvės. Kompleksuotas žmogus yra apribotas baimių, kalčių, savęs nesupranta. Vidinei harmonijai ir integracijai pasiekti būtinos ryšys su Tikrąją Savastimi, ji formuoja adekvatų, teisingą santykį į save ir kitus žmones. Jos pagalba galime pasiekti šiuos laimėjimus.

1. Psichosintezės procesas gilų savo asmenybės pažinimą, leidžia save tirti ir įjungia žemesnius nesąmoningumo lygius, dažnai atmetamus kaip svetimus. Pavyzdžiui, vaikystėje patirtos baimės gali mus persekioti, o traumuojantys išgyvenimai apriboja ir sukausto saviraišką. Vidinius konfliktus galime išspręsti psichoanalizės būdu padedant psichologams, psichiatrams.

2. Dažnai žmogus save tapatina su atliekamais vaidmenimis arba patiriamomis emocijomis (kalba, baimė, depresija ir kt.). Ypač svarbu surasti teisingą santykį į neigiamas emocijas, tai liečia seksualinius ir agresyvius potraukius, kurių negalime paleisti savivalei. Neigiamų, stiprių emocijų nukenksminimui būtinas asmenybės stiprumas, o jį suteikia Tikroji Savastis.

3. Tikrosios Savasties centras atlikdamas asmenybės integracijos funkciją išplečia sąmonę. Įvairių asmenybės lygių sujungimas į visumą yra sunki užduotis, bet reikalinga tobulėjimui,  įvaldymui stichiškai gautos gyvenimiškos patirties. Vidinis augimas interguoja vis naujas savęs identifikacijas. Asmenybė kuria asmenį „aš idealaus“ modelį, kuriame numatomas gyvas ryšys su išoriniu pasauliu ir kitais žmonėmis. Tačiau yra žmonių, kurie save suprojektuoja į išorę. Pvz., indų moteris žiūri į savo vyrą kaip į dvasinį mokytoją, susitapatina su mylimuoju ir gyvena dėl to. Šiuo atveju asmenybė atranda save per išorinį idealą.

4. Psichosintezėje atrasta Tikroji Savastis atveria galimybę sukurti naują asmenybę – mokančią save suprasti ir sąmoningai keistis norima linkme, aiškiai suvokiant savo uždavinius. Yra žmonių turinčių aiškia savęs viziją ir galinčių tiksliai nusakyti kuo jie nori tapti. Savęs matymas  ateityje turi būti realistiškos ir „tikroviškos“. Tada jis padeda atmesti neasiškumus, sukoncentruoja vidines jėgas ir pastangas. Asmenybės gyvenančios spontaniškai ir besivadovaujančios nuojauta, o ne konkrečiai siekiais negali lengvai suformuluoti ir sukurti sau programą, įvaizdį. Jie pasikliauja vidiniu balsu, aukštesne valia, kuri nurodo, ką jie turi veikti, ko siekti.  Spontaniškos asmenybės turi saugotis pasyvumo ir neatsakingumo, bei išsiugdyti stoiškumą (valios stiprumą). Visa tai išsprendžiama palaikant ryšį su asmenybės dvasiniu centru – Tikrąją Savastimi.

 Abu metodai savęs kūrimui yra efektyvūs, būtent plastiškai juos suderinus, išvengiame kraštutinumų ir ribotumo. Asmenybės vidinėje “aš” savastyje, teigia R. Assadžioli, galime aptikti dviejų lygių vaizdinius:

1) vaizdiniai atstovaujantys hormoningą asmenybę, visapusišką jos vystymąsi ir dvasinę tobulėjimą; toki “aš” modelį kuria intravertai;

2) idealus vaizdiniai nurodantys į tobulumą tam tikroje veiklos sferoje (meninėje, mokslinėje, profesinėje ir kt.), tokius “aš” modelius pateikia ekstravertai. Nusakius, apibrėžus siekiamą “aš idealų modelį”, prasideda praktinė psichosintezė, kurią sudaro trys dalys.

1. Visų turimų energijų panaudojimas.

Savianalizės procese išlaisvinama vidinė jėga suardant nesąmoningus kompleksus ir apribojimus. Siekiai turi būti transformuoti taip, kaip emocijos ir potraukiai virstu proto ir vaizduotės veikla. Ir priešingai – idėjos turi sužadinti emocijas, jausmus, planų kūrimą.

2. Asmenybės pageidaujamų sugebėjimų, funkcijų vystymas dviems būdais:

– psichinių funkcijų (atminties, mąstymo, vaizduotės, valios ir kt.) lavinimas savitaigos ir sistemingų autotreningų būdais;

- psichinių funkcijų ir energijų suderinimas (koordinacija ir subordinacija), pastovios asmenybės struktūros sukūrimas.

Žinant psichologinius principus asmenybės augimas toliau priklauso nuo darbo su savimi pastangų, proto ir intuicijos galių, noro padėti pačiam sau, gerinti savo gyvenimo kokybę.

3. Asmenybės tikrosios Dvasinės prigimties įsisąmoninimas.

Integruotas psichosintezės procesas ne tik lavina sugebėjimus – atskleidžia talentus, tuo pačiu harmoningai keičia žmogų:

-          psichosintezė įgalina pažinimą, yra vystymosi būdas aktyvams, asmeninėmis jėgomis pasitikinčioms asmenybėms;

-          ji yra psichinės pusiausvyros atstatymo metodas, galimybė išspręsti vidinius konfliktus ir krizes;

            Psichosintezės koncepcija pateikia dinaminę psichinio gyvenimo sampratą, kurioje sąveikauja prieštaringos jėgos. Ji atranda integralų Tikrosios Savasties centrą, kuriame suderinami asmenybės įvairūs skirtingi lygiai ir taip pat atsiveria keliai harmoningai savikūrai, savirealizacijai bei tobulėjimui.

Asmenybės savirealizacija – asmeninių “aš” potencijų eksplikacija ir išvystymas savo pastangų dėka, bei sąveikaujant su kitais žmonėmis. Žmogus yra toks, kokį save sukūrę, kaip jis jaučiasi kitų tarpe. Asmenybė realizuoja tikslus, planus, įsisąmonindama savo galimybes, atsižvelgdama į realias situacijas. Savirealizacija yra sėkmingo žmogaus gyvenimo kriterijus ir rezultatas. Tada “aš” vaizdas ir pasaulio vaizdas yra tarpusavio pusiausvyroje, asmenybė adekvačiai save vertina ir adaptuojasi visuomenėje.

“Aš” supratime savigarba yra pagrindinis momentas, ašis, kuri suteikia stabilumą ir asmeninį vertingumą. Adekvati savigarba suponuoja buvimo savimi jausmą, savarankiškumą. Ji susiformuoja ankstyvoje vaikystėje ir mažai kinta. Nepakankamas savęs vertinimas veda į  nepasitikėjimą savimi, iš to seka iškreiptas savo galimybių vertinimas ir stabdoma veikla. Tokia situacija skatina įvairias baimes, kompleksus (stipriai emociškai nuspalvintas bruožų rinkinys - vaizdinys, atitinkantis psichines ir išorines asmenybės savybes). Kompleksai atsiranda dėl nusivylimų, nelaimių, nesėkmių, ir pasireiškia gynybine nuostata pasaulio ir kitų žmonių atžvilgiu.

Kalbėdami apie stiprų charakterį visų pirma turime mintyje valią, kalbėdami apie asmenybės stiprumą galvojame apie stiprų „aš“, kuris sugeba save suprasti, realizuoti, keisti, būti ištvermingas bei  vertingas visuomenei. Išskiriami šie „aš“ jėgos požymiai:

-          tolerancija išorinei grėsmei;

-          atsparumas stresams;

-          nepasidavimas panikai;

-          kaltės jausmo koregavimas;

-          mokėjimas valdyti nepageidaujamas vidines būsenas;

-          pusiausvyra tarp inercijos ir lankstumo, aktyvumo ir atsipalaidavimo;

-          veiksmų ir elgesio kontrolė, gera adaptacija;

-          adekvati savigarba, pasitikėjimas savimi.

Silpnos „aš“ suponuoja stiprią psichinę gynybinę poziciją, neadekvatų aplinkos suvokimą ir elgesį. Psichinė gynyba išeikvoja energiją ir sukuria vidinį diskomfortą, uždarumą savyje, padidintą savęs kontrolę. Išgyvenamos aistros lydimos baimės, įtarimo, pavydo. Prieštaringai jausmai, abejonės gimsta dėl nepasitikėjimo savimi. Psichinė gynybinė pozicija plačia prasme – sąmoningas ar nesąmoningas apsisaugojimo būdas nuo neigiamų poveikių, įtampos, vedančių į asmenybės dezintegraciją. Pagrindinė psichinės gynybos funkcija – baimių ir kaltės neutralizacija, savo vertingumo išlaikymas, kritikos atmetimas.

Asmenybės savikūra reiškiasi tobulėjimu, saviaukla, valios ugdymu, gebėjimu, eksplikacija. Dvasinis tobulėjimas yra aukščiausias asmenybės siekis, lydimas krizių, sąveikaujantis su sąmoningais ir viršsąmoningais lygmenimis. Jis įgyvendinamas kūrybiškai, panaudojant psichosintezę. Dvasinis asmenybės vystymasis reikalauja ištvermės, yra ilgas, nelengvas kelias, pilnas netikėtumų ir pavojų. Jo eigoje radikaliai keičiasi žmogaus bruožai, plečiasi sąmonė, keičiasi vertybių sistemą, vidinis kryptingumas. Tobulėjimo kelyje tam tikrais momentais matomi kriziniai būviai:

1)      pasireiškianti prieš dvasinį prabudimą;

2)      sąlygojama dvasinio prabudimo;

3)      reakcijoje į nušvytimą sąmonės pasikeitimą;

4)      persitvarkymo adaptacinės fazės eigoje.

            Nugalėdama krizes asmenybė auga, tobulėja, tampa individualybe, įkūnija savo lūkesčius, idealus.  Ji dvasiškai tampa stipri, galinti padėti kitiems nugalėti vidines problemas, patarti ieškojimuose.

 

Užduotys:

  1. išsiaiškinti “psichosintezės” sąvokos sampratas, vidinio pasaulio dalis;
  2. apibūdinti atskiras vidinio pasaulio modelio dalis;
  3. atskirti savyje sąmonės srautą nuo “aš” (savimonės), bei “aš” nuo aukštesniosios Savasties – Tikrosios Savasties;
  4. žinoti ką galima pasiekti ryšiui su Tikrosios Savasties centru;
  5. suprasti psichosintezės proceso reikšmę savianalizei ir savivokai;
  6. apibūdinti stipraus “aš” požymius.

 

Terminų žodynėlis:

  1. Archetipas – kolektyvinis nesąmoningumas, turintis bendrus kultūrinius simbolius, mitus, apibendrintus įvaizdžius.
  2. Fobija – nepagrįsta baimė.
  3. Kompleksas – emociškai nuspalvintas bruožų rinkinys – vaizdas, nusakantis psichines ir išorines asmenybės savybes.
  4. Meditacija – koncentracija, susikaupimas savo vidinio pasaulio stebėjimui, dvasinė praktika, ramybė.
  5. Mentalinis – protinis.
  6. Parapsichologija – mokslas, tirianti paslaptingas žmogaus galias: telepatija, aiškiaregystė, gydymas rankomis, levitaciją, pranašavimą ir kt.
  7. Vizualizacija – detalus vaizdo sukūrimas minčių ir vaizduotės pagalba, įsivaizdavimas.

 

 

7. Asmenybės kūrybingumas ir vaizduotė

 

Tikslas: akcentuoti kūrybingumo reikšmę asmenybės veikloje, tobulėjime, atskleisti vaizduotės vaidmenį.

 

Uždaviniai:

  • paaiškinti kūrybos procesą;
  • apibūdinti kūrybingumo bruožus;
  • išsiaiškinti individualius kreatyvumo požymius;
  • nurodyti vaizduotės funkcijas, vaizdinių pertvarkymo būdus.

 

Kūrybingumas – ypatinga visų psichinių asmenybės funkcijų ir sugebėjimų sintezė, užtikrinanti veiklos sėkmę, aktyvinanti žingeidumą, naujų dalykų tyrinėjimą, leidžia asmenybei save tobulinti, keisti. Jo įtakoje atsiskleidžia vidinės galios, asmenybė tampa individualybe, realizuojasi. Asmenybės kūrybingumas iš esmės veikia į charakterį ir veiklos rezultatus. Jis išskiria individą iš kitų tarpo, nurodo į jo unikalumą. Šios temos aiškinimas ir pažinimas problematiškas, nes kūrybiniai reiškiniai atsiranda netikėtai. Net patys autoriai dažnai negali paaiškinti, kokiu būdu jie sukuria meno šedevrus, atradimus, teorijas, pasaulio dėsnius.

Vienas išskirtinių kūrybingumo bruožų yra intuicija – aukščiausia pažinimo, išminties forma apjungianti jausminį-vaizdinį racionalų patyrimą. Intuicijos apraiškos priskiriamos aukščiausiai, dieviškai žmogaus prigimčiai. Per ją žmoguje atsiveria talentai, genialumas, paslaptingos galios. Intuicija integruoja jausminį-vaizdinį ir loginį-abstraktų mąstymą.

Kūrybingumas pasireiškia poreikiu tiriamajai veiklai, glūdi žingeidume “ką iš to galima padaryti”. Jis neatsiejamas nuo savireguliacijos ir numatymo sugebėjimų. Kūrybiška asmenybė visų pirma siekia pertvarkyti, pakeisti ją supančią aplinką bei tobulinti save. Tokia asmenybė elgėsi nestandartiškai, neįprastai todėl dažnai atrodo keista, nesuprantama kitų akimis. Kūrybinį aktą sudaro: asmenybės kreatyvumas – vidinis procesas ir kūrybos rezultatas – produktas, kuris gali būti materialus ir intelektualus.

Kūrybiškumo sugebėjimas realizuojasi kūrybiniame procese, bet ne visada įsikūnija, materializuojasi. Reikia atskirti “kreatyvumą” – vidinį aktyvumą (mąstymo, vaizduotės, suvokimo ir kt.) nuo “produktyvumo” – kūrybinio rezultato, materializacijos. Ne kiekvienas kūrybingumas pasiekia savo išorinę išraišką.

Daugiausia kūrybingumo tyrimų buvo atlikta 1950 – 1960 metais, buvo išskiriamos sekančios sritys:

  1. kūrybiškos asmenybės bruožai,
  2. kūrybos proceso ypatumai,
  3. kūrybos rezultatas,
  4. kūrybiškumą lemiantys veiksniai.

Kūrybos procesą pirmasis tyrinėjo ir aprašė S. Wallus (1926) knygoje “Minties menas”. Jis išskyrė šiuos etapus (20 pav.).

 

 

 

 

 

20 pav. Kūrybos proceso etapai

 

            Pasirengimo etape yra renkama informacija, analizuojamas sumanymas. Inkubacijoje svarbų vaidmenį atlieka pasąmonė, vaizduotė, kita nesąmoninga psichinė veikla. Nusivylimo procesai glaudžiai siejami su įkvėpimu, intuicija, kūrybiniu susijaudinimu. Įkvėpimui būdinga dvasinių ir fizinių jėgų įtampa, sąmonės aktyvumas. Nušvytimas – netikėtas, staigus sprendimo, sumanymo suradimas, esmės įžvelgimas arba meninė idėjos reabilitacija. Didelę vertę  turi supratimas tų momentų, kurie vyksta prieš nušvytimą. Šiuose momentuose vyksta kūrybinis darbas skirtingas nuo paprasto problemų sprendimo. “Nušvytimas” dažnai įvyksta atsipalaidavus ar ilsintis, būnant vienumoje, nuošalioje vietoje, susitelkus į save. “Nušvytime”, kūrybinio proceso apogėjuje, išgyvenamos ekstazės jausmas, atradimo džiaugsmas, o tuo pačiu ir pasitenkinimas. Bet koks kūrybinis procesas yra lydimas stiprių emocijų išgyvenimų, reikalauja daug energijos. Po audringų jausmų seka tikrinimo etapas, jame veikia sąmoningumas, mąstymo, analizės procesai. Atrastas sprendimas, iškilusi idėja arba meninis sumanymas yra kritiškai peržiūrimi ir vertinami, bei tikrinami. Kūrybos procese labai svarbūs kulminaciniai potyriai. A.Maslow pastebėjo, kad įkvėpimo pagautas asmuo išgyvena tik šią akimirką, užmiršdamas praeitį ir ateitį, pasineria į “čia ir dabar”. Kulminaciniame būvyje užmirštamas savasis “Aš” arba pakylama virš jo , išgyvenamas susiliejimas su realybe, patiriama palaima, susižavėjimas, ekstazė. Šis patyrimo siejimas su būties pažinimu, jame subjektas ir objektas susijungia į darnią visumą.

            Kūrybinius išgyvenimus gali patirti kiekvienas žmogus, siekiantis realizuoti savo vidine galias, būdamas brandžia asmenybe. A.Maslow nurodo kūrybos proceso kulminacinių potyrių savybes:

  1. “Pamirštama” praeitis, nes pasinėrus į”čia ir dabar” kiekvieną akimirką tampama iš naujo, atsiribuojama nuo ankstesnės patirties, įpročių, žinių ir nuostatų.
  2. Negalvojama apie ateitį, nes įsijaučiama į vykstančią akimirką.
  3. Tampama “įnoriu, naiviu, tyru”, tai vaiko reakcija laisva nuo įpročių, dogmų, normų.
  4. “Apribojama sąmonė” atsiribojama nuo kitų žmonių įtakos, atsiveriama pirminiams vaikystės įspūdžiams.
  5. Prarandamas Ego, nes pasivėmus į save neanalizuojamas savo vidus, nekritikuojama.
  6. Slopinama savojo Aš jėga, abejonės baimės ir vidiniai konfliktai, atpalaiduojamas spontaniškumas ir laisva saviraiška.
  7. Išnyksta baimė, nes patiriama drąsa, saugumas, džiaugsmas.
  8. Sumažėja psichologinė „gyvybinė pozicija“, nes išnyksta poreikis kontroliuoti.
  9. Pasireiškia stiprybė ir jėga, žymūs žmonės buvo stipraus charakterio, nepriklausomo ir savarankiški, net arogantiški, nekreipdavo dėmesio, ką pasakys minia. Drąsa leidžia patirtį paslaptį, netikėtumą ir susižavėjimą.

10.  Atsiranda atvirumas, teigiamas požiūris, pozityvus mąstymas, imlumas, lengvai įsileidžiamas dabarties tapsmas.

11.  Didėja pasitikėjimas savimi, nes susidūrus su naujomis aplinkybėmis, reikia pasitikėti pasauliu ir savo sugebėjimais improvizuoti, nežinomybę priimti atvira širdimi.

12.  Atsiranda “taoistinis“ priėmimas, šis būvis sunkiai nusakomas žodžiais. Taoistinėje  nuostatoje priimame kitus kokie jie yra besąlygiškai mylėdami, rūpindamiesi, džiaugdamiesi. Joje atsivėriama spontaniškai sąmonės ir išgyvenimų tėkmei, susiliejama su gyvenimo bangavimu.

13.  Pažystama Būtis, kūrybiniame akte asmenybė patiria pilnatvę ir visumą.

14.  Pasineriama į būties gyvenimo procesą. Asmenybės integralumo pradžia – pasąmonės pažinimas, jos mistinių, vaikiškų, archajinių sluoksnių apčiuopimas.

15.  Atsiranda estetinis suvokimas. Ši nuostata visiškai priešinga abstrahavimui, jai būdingas nesuinteresuotumas, gebėjimas suvokti daugelį aspektų, visuminis matymas.

16.  Pasireiškia spontaniškumas. Vidinė laisvė, buvimas be jokių pastangų ir sąmoningos kontrolės leidžia skleistis sugebėjimams, prisitaikyti prie kitimų.

17.  Pastebimas visiškas išraiškingumas, unikalumas. Saviraiška pasižymi natūralumu, tikrumu, funkcionalumu. Nesiekiama valdyti kitų ir manipuliuoti.

18.  Asmenybė susisieja, susitapatina su pasauliu. Tai nėra kažkas paslaptinga, o kontempliatyvi būsena, kurią dažnai patiriame suvokdami ir išgyvendami meno kūrinius.

            C. R. Rogers (1902 – 1987 ) vienas iš humanistinės psichologijos kūrėjų teigia, kad poreikis būti kūrybiškam susijęs su įgimtu troškimu save išreikšti, aktualizuoti savo vidines potencijas. Kūrybiniai sugebėjimai egzistuoja kiekviename žmoguje, tereikia tinkamų sąlygų jiems atsiskleisti. Autorius nurodo vidines ir išorines kūrybiškumo atsiskleidimo sąlygas.

Vidinės sąlygos:

  1. Atvirumas patirčiai: ekstensionalumas.

Atsivėręs patirčiai, žmogus laisvai priima kiekvieną, be „psichinės gynybos“ nuostatos. Kai mūsų Aš priešinasi kokiai nors informacijai, ji suvokiama iškreiptai. Atvirumas – visiška priešingybė rigidiškumui, tai tolerancija dviprasmybei, gebėjimas priimant pačią prieštaringiausią informaciją  ir įvykius.

        2. Vidinis vertinimo lokusas.

Tai yra svarbiausia kūrybos sąlyga. Produktas kuriamas ne dėl pagyrimo, bet dėl svarbumo pačiam kūrėjui. Kūrėjas vertina remdamasis savo vidiniais šaltiniais, o ne kitų vertinimais. Jis atsako sau, ką reiškia kūrinys jam. Vidinis vertinimo lokusas reiškia tik tai, kad vertinimo pagrindas slypi asmenybės viduje, jos vertybių ir reiškinių sistemoje.

3. Sugebėjimas neįprastai derinti sąvokas ar gaunamos informacijos elementus.

Kūryboje yra būtinas gebėjimas laisvai, spontaniškai derinti įvairias idėjas, koncepcijas, kelti netikėtas hipotezes, įžvelgti problemas ten, kur iš pirmo žvilgsnio lyg ir aišku. Kūrybos  spontaniškume išryškėja intuicija, kūrybinės įžvalgos, iš daugelio galimybių “nušvinta” vienintelė, vertingiausia. Iš tikrųjų kūrybos proceso prigimtį labai sunku aprašyti, ji nėra iki galo pažinta.

  Išorinėms kūrybiškumo sąlygoms C. R. Rogers priskiria “psichologinį saugumą” ir “psichologinę laisvę”.

  1. Psichologinis saugumas sukuriamas šiais būdais:

1.1.  Pilnai pripažįstant individo vertingumą be išankstinių sąlygų ir reikalavimų. Kai asmenybė jaučia besąlyginį savo vertingumą, tada jis supranta, kad gali būti tuo, kuo iš tikrųjų yra.

1.2.  Individo vertinimas iš kitų asmenų pusės kaip suvokiama grėsmė ir tai sąlygoja gynybinę poziciją. Kai kūrėjas nejaučia išorinio vertinimo, atsiranda galimybė remtis savo vidine patirtimi, kad vertinimo šaltinis glūdi jame pačiame. Labai svarbu nenuvertinti kito, turėti savo nuomonę ir leisti kitam laikytis savosios. Nereikia jaudintis dėl to, ką pagalvos kiti, turime teisę turėti savo vidinius kriterijus.

1.3.  Svarbu emociškai priimti kitą žmogų. Jei kitas priimamas nieko apie jį nežinant, toks priėmimas labai paviršutinis. Daugiau sužinojus nuomonė gali pasikeisti. Įsijautus į kitą žmogų, jam suteikiame galimybė jaustis saugiai ir išreikšti savo autentišką Aš.

  1. Psichologinė laisvė.

Ji pasiekiama tada, kai aplinkiniai žmonės suteikia asmenybei galimybę nevaržomai reikšti savo slapčiausius jausmus, mintis, būsenas, išlaisvinti tai, kas slypi viduje.

            Kūrybiškumas yra dieviškasis žmogaus sugebėjimas, galia, leidžianti asmenybei atsiskleisti, tapti vertinga, tobulėti, prielaida pripildyti gyvenimą naujomis spalvomis. Kūrybiškumui būdingas žaismingumas, improvizacija, smalsumas, tyrinėjimas ir eksperimentavimas.

V. N. Kozlenko nuomone individualūs kreatyvumo požymiai reiškiasi šiose psichinėse sferose:

I. Suvokime pasižymi sintetiškumu, visybiškumu, matymu to, ko kiti pastebi. Pačiame  suvokimo procese pastebimos šios ypatybės:

  1. padidėjęs jautrumas;
  2. objekto unikalumo fiksavimas;
  3. ryšių pastebėjimas tarp atitrauktų objektų;
  4. suvokimo, kompleksiškumas, potencialių galimybių numatymas;
  5. spontaniškumas, laisvumas;
  6. nebuvimas išankstinių nuostatų.

II. Atminties sferoje kūrybiškas žmogus turi didelį žinių bagažą ir lengvai juo operuoja. Greitai suvokia esmę, bet greitai užmiršta antrinius dalykus. Atminčiai būdingas asociatyvumas, pastabumas žodžių daugiareikšmingumi, poteksčių.

III Kūrybingumui ypač svarbios vaizduotė ir fantazija. Vaizduotė ryški, gyva, netikėta, neįprasta, su polinkiu schematizuoti, apibendrinti. Labai laki fantazija leidžia sukurti naujus objektus, reginius, detales vizualizacijas, išgalvotus dalykus.

IV. Mąstyme reiškiasi lankstumas, originalumas, turtingumas, judrumas, idėjų įvairovė ir gausa. Jam būdingas gilumas, savarankiškumas, neeilinių sprendimų suradimas. Kūrybinis mąstymas pasižymi konstruktyvumu, abstraktumu, daugiapusiškumu, dažnai išeinama už duotos problemos ribų.

V. Intelektualinėje sferoje pastebimas išgalvotumas, kritiškumas, abejojimas, intuityvumas. Kasdienybėje intelektinei veiklai nebūtinas kūrybingumas, dažnai plati erudicija žinomus dalykus trukdo pamatyti naujai.

VI. Kūrybiškai asmenybei būdingas aukštas emocinis jautrumas. Yra tiesioginis ryšys tarp emocinės įtampos ir kūrybingumo lygio. Kreatyvumą teigiamai veikia džiaugsmo, aistros, rizikos, žingeidumo išgyvenimai. Baimių, kliūčių, kančių nugalėjimas maitina įkvėpimą. Pats procesas sukelia stiprias, stimuliuojančias emocijas: ekstazės, grožio, naujumo, atradimo, pakylėjimo ir kitus išgyvenimus.

VII. Savęs vertinime stebimas padidintas reikšmingumas. Kūrybiška asmenybė veikia drąsiai,  kritiškai vertina, pasitikėdama savimi.

VIII. Veikloje pastebima stipri motyvacija, paremta naujos informacijos paieška, naujų faktų pažinimu, narų keisti aplinką. Asmenybės dvasinis tobulėjimas vyksta greta saviraiškos, savęs įtvirtinimo, laisvės siekimo. Produktyvus rezultatyvus kreatyvumas įgalina ginti savo nuomonę, bendradarbiauti, eksperimentuoti bei prisitaikyti prie kintančių galimybių ir sąlygų.

Kūrybiškumas – žmogaus sugebėjimų viršūnė; integratyvi savybė, leidžianti pertvarkyti realybę ir keisti save patį. A. H. Maslow (1959) humanistinės psichologijos atstovas sukūrė saviraiškos teorija. Jo požiūriu asmenybės galimybės – tai vadinės vertybės. Sveikas ir kūrybiškas žmogus siekia atskleisti savo potencijas ir save realizuoti. Saviraiškos pagrindas yra vertybės: tiesa, grožis, tobulumas, kūryba, laisvė, pilnatvė. Savęs priėmimas ir savo vertės suvokimas – pirmas individualybės kūrimo žingsnis, būtinas adekvačiam savęs vertinimui. Saviraiška yra tapsmas ir galutinis tikslas pats savaime, išplėtojantis žmoguje glūdinčius poreikius ir galimybes. A. Maslow nuomone kūrybiškumą ugdyti geriausia pasitelkus meną, jis tinkamiausias asmenybei atskleisti. Autorius nurodo tokius asmenybės saviraiškos ir elgesio būdus:

-          pilna, gyva, nesavarankiška patirtis, atvirumas potyriams;

-          pasirinkimai padedantys asmenybei tobulėti;

-          savasties supratimas ir aktualizavimas, leidžiant jai autonomiškai eksplikuoti unikalumą, identiškumą;

-          atsakomybės priėmimas išlaikant spontaniškumą ir ekspresyvumą;

-          įsiklausymas į savo gyvenimo misiją ir užduotį, asmenybės integralumo siekimas;

-          nuolatinis vidinių galimybių plėtojimas, atgaiva kūryboje;

-          atsiradimas kulminaciniams potyriams, natūraliai savarankiškai.

            Kūrybiškumas yra ryškiausias individualybės bruožas, reikalaujantis drąsos, darbštumo, valingumo, pozityvaus ir savarankiško mąstymo, bei greitos orientacijos kintančiose situacijose.

            Egzistencinės psichologijos kūrėjas R. May (JAV) siekė atskleisti žmogaus buvimo pasaulyje prasmę, akcentavo asmenybės savirealizacijos būtinumą, jos troškimų, norų ir valias įgyvendinimą. Kūrybiškumas yra būtinas keičiant supančią aplinką ir tobulinant savo asmenybę. R. May (JAV) kūrybiškumą apibrėžia kaip “kažko naujo pagimdymą”. Autorius kalba apie dvi kūrybiškumo formas: paviršutinį (išorinį) kūrybiškumą, besireiškianti estetizmu (meilė grožiui, tobuloms formoms) ir tikrąjį kūrybiškumą - “procesą, kurio metu gimsta kažkas naujo”. R. May akcentuoja kūrybos procesą, daugiausiai tyrinėja “talentą”.   

Didelį vaidmenį kūrybingume atlieka vaizduotė – psichinis pažintinis procesas, kuris sukuria naujus vaizdus iš jau turimo patyrimo informacijos, atliekantis veiksmus mintyse, tai tarpiškas, neribotas gyvenimo praktiką aplenkiantis pažinimas.

Kas skatina žmogų įsivaizduoti?

a)       prieštaravimas tarp subjekto norų, poreikių, jausmų ir galimybių juos įgyvendinti;

b)      tikrovės atskleidžiami trūkumai, kurie sukelia norą keisti pasaulį;

c)       teoriniai ir praktiniai uždaviniai, kai stokojama platesnės informacijos.

Vaizduotės atmainos:

  • fantazija – labai atitraukti nuo tikrovės vaizdiniai, meninė fantastika;
  • svajonės – ateities gyvenimo vaizdiniai, lūkesčiai būsimoje veikloje, įvykiuose, santykiuse.

Vaizduotės atliekamos funkcijos:

  • ateities numatymas, spėjimas;
  • įsivaizdavimas, supratimas to, ko negalima suvokti tiesiogiai;
  • mąstymo numatytas veiklos detalizavimas;
  • atliekamų judesių ir veiksmų tikrinimas;
  • veiklos ir elgesio kontrolė bei korekcija.

Vaizduotės artimi ryšiai su jutimu, mąstymu, dėmesiu, jausmais, atmintimi, organiniais procesais.

Vaizdinių pertvarkymo būdai:

  1. agliutinavimas (lot. – priklijuoti) – naujo vaizdo kūrimas iš žinomų objektų skirtingų dalių, taip sukurtos visos minties būtybės: sfinksas, velnias, pegasas ir kt.;
  2. hiperbolizavimas – tam tikrų bruožų, savybių padidinimas, padauginimas arba sumažinimas: milžinai, gnotai, slibinas su 3 galvomis;
  3. akcentavimas – tam tikrų savybių išryškinimas, pabrėžimas, tai šaržas, karikatūra;
  4. schematizavimas – objektų grupei būdingų bruožų išryškinimas, atmetant individualios ypatybes; senovinės gyvūnų ir žmonių piešiniai urvuose, ornamentai;
  5. įterpimas – vaizdinių ar objekto ypatybių perkėlimas į naują kontekstą, kuriame jis įgyja kitą prasmę, tai alegorijos, metaforos;
  6. tipizavimas – sudėtingas vaizdinių pertvarkymas, išryškinant grupei būdingas ypatybes atskiro individo paveikslu, pvz., Liudas Vasaris – tipiškas talentingas menininkas. 

 

Užduotys:

  1. apibūdinti ir išanalizuoti kūrybos etapus;
  2. suprasti kūrybinių būsenų ypatingumą, bruožus;
  3. išsiaiškinti kūrybingumo pasireiškimą įvairiuose psichinėse sferose;
  4. apibrėžti vaizduotę, suprasti funkcijas, rūšis;
  5. papasakoti kokiais būdais reiškiate save, kokius turite kūrybinius gebėjimus.

 

Terminai:

Ekstazė – emocinės įtampos kulminacija, pasižyminti ryškiu džiaugsmo išgyvenimu.

Improvizacija – atsidavimas laisvam spontaniškam žaismingumui meninėje veikloje, savęs reiškime;

Intuicija – netikėtas nušvytimas, problemos sprendimo arba sumanymo suradimas, sinkretinis procesas apjungiantis jausminį-vaizdinį ir loginį-racionalų pažinimą.

Kreatyvumas – kūrybiškumo procesas pasireiškiantis vidiniu aktyvumu, neturinčiu išorinės realizacijos, materializacijos.

 

 

 

8. Vadovo asmenybės savybės

 

            Tikslas – aptarti vadovo asmenybės kompetencijas ir būtinus sugebėjimus.

 

            Uždaviniai:

  • pristatyti vadovavimo įgūdžius;
  • išanalizuoti vadovo individualias savybes.

 

            Darbui su žmonėmis, komandinių grupių organizavime, kurioje siekiama numatytų tikslų būtina išmanyti vadovo asmenybei keliamus reikalavimus. Mokėjimas būti lyderiu neatsėjamas nuo charakterio savybių, bendravimo įgūdžių ir profesinės kompetencijos. Ypač svarbios yra vadovaujančios asmenybės nuostatos ir vertybių sistema. Vadovai, neturintys aiškių prioritetų bei veiklos prasmės ir vertybių, neturi tvirto veiksmų pagrindo. Ne mažiau svarbios yra lyderio nuostatos ir vertinimai savo paties atžvilgiu, bei vidinės pusiausvyros išlaikymas, mokėjimas prisitaikyti prie kintančių sąlygų. Vadovo prestižas priklauso nuo jo žodžių ir veiksnių sutampimo, bei dalykinės kompetencijos.

            J. Kasiulio ir V. Barvydienės vadovėlyje “Vadovo psichologija” analizuojamos vadovo kompetencijas, būtini sugebėjimai ir savybes.

            Kompetencija – tai žinių ir įgūdžių derinys bei sugebėjimas juos pritaikyti konkrečiomis aplinkybėmis. Tai vadybos funkcijų atlikimas, atsižvelgiant į aplinkos bei situacijos apribojimus. Veiklos efektyvumą užtikrina trejopa vadovo kompetencija:

  • konceptualinė – mąstymo lankstumas, greitas problemų sprendimas, intelekto sugebėjimai, įgūdžiai, kūrybiškumas, dėmesio koncentracija;
  • techninė-technologinė, tai darbinės veiklos specialios žinios, žinojimas technologijų, rinkos ir konkurentų, gamybos ir vartotojų poreikių;
  • tarpasmeninė – mokėjimas bendrauti, įsijausti į kitą, bendradarbiauti, sėkmingų tarpasmeninių ryšių sukūrimas.

            Pastaruoju metu dar kalbama apie darbingumo ir fizinę kompetenciją, apimančią fizinę sveikatą, atsparumą stresams bei sveikatingumo ugdymą. Šiuolaikinis informacijos antplūdis, greitai kintančios technologijos, agresyvios verslo ir paslaugų teikimo priemonės, didėjantis mobilumas ir įtampa reikalauja iš vadovo naujų įgūdžių ir greitos orientacijos. Šiandieną vadybininkui tenka dirbti atvirose sistemose, jis turi imtis atsakomybės.

            R. E. Byrd siūlo penkių pagrindinių vadovavimo įgūdžių sistemą:

1)      numatymo;

2)      vaizduotės;

3)      vertybių derinimo;

4)      įgalinimo, paskatinimo;

5)      savęs supratimo įgūdžių.

1. Numatymo įgūdžiai

Įžvalgumas būtinas sistemingai tiriant aplinką, informaciją, analizuojant bei numatant naujas rizikos situacijas ir sritis. Todėl vadovas turi problemiškai mąstyti, matyti perspektyvą, gebėti įžvelgti būsimus sunkumus, bei sąveiką tarp grupės individų. Numatymo įgūdžiai apima:

  • sugebėjimą prognozuoti, remiantis esama patirtimi;
  • įvertinti rizikos laipsnį ir pasekmes;
  • gebėti senus dalykus ir reiškinius pamatyti naujai;
  • mokėti gauti it tiekti informaciją;
  • sukurti pasitikėjimą ir įtakoti darbinius santykius.

            Įžvalgos lavinimui vadovas turi priimti pasaulio ir situacijų kintamumą, sustiprinti pozityvų sisteminį mąstymą. Vadovas turi išmanyti kaip patenkinti klientų poreikius naujais būdais, kaip skatinti darbuotojų vidinius rezervus. Numatymo sėkmę lemia:

  • apskaičiavimas ir supratimas;
  • būtina žinoti, ką apskaičiuoti;
  • empatija – sugebėjimas įsijausti į kitą žmogų, suprasti jo požiūrį ir situaciją.

 

 

            2. Vaizduotės įgūdžiai

            Vadovaujant dažnai tenka įtikinėti, būti pavyzdžiu kitiems. Tai susiję su organizacijos siekiamais tikslais – vizija. Vizija – ateities vaizdinys reikalauja:

  • pasirinkti vertybinę poziciją;
  • įvardinti tai, ko siekiama, nurodo norus;
  • turi būti strategiška, išreikšti viltį ir optimizmą, kad jaudintų vaizduotę ir dvasią;
  • turi skirtis nuo tikslų ir užduočių: vizija mažiau apribuoja, nes ji motyvuoja aukštesnėms siekiams.

Sėkmingai dirbantys vadovai turi išbaigtą viziją, bei moka įkvėpti, paskatinti kitus ją įgyvendinti. Vizijoje turi atsispindėti bendri interesai, pozityvios vertybės. Vizijos įgyvendinimui reikia žmonių aktyvumo, pastangų, motyvacijos.

            Vaizduotės stiprinimui reikia:

  • sukurti verbalinį ir neverbalinį norimos ateities vaizdą;
  • organizuoti naujos realybės kūrimą darbo grupėje;
  • skatinti atkaklumą, ištvermingumą esant ir nepalankiom darbo sąlygom.

            3. Vertybių derinimas

            Turėti aiškią vertybių sistemą ir jai įkvėpti gyvybę – vadovo pareiga. Vertybės neatsiejamos nuo verslo, paslaugų tikslų, nuo žmonių tarpusavio ryšių. Jos lemia galutines vizijas, tikslus. Svarbiausia bendražmogiškų vertybių ir įsitikinimų funkcija – suteikti organizacijos nariams identiškumo jausmą, kuris skatina įsipareigojimą, ir tuo pačiu motyvuoja norimą elgesį.

            Bendromis, suderintomis vertybėmis nusakoma:

  • pagrindiniai organizacijos, darbo grupės tikslai;
  • pageidaujami būdai tikslų pasiekimui;
  • pagrindinės pareigos;
  • elgesio būdai, reikalingi vaidmeniui atlikti;
  • taisyklių ir principų rinkinys, skatinantis organizacijos sutelktumą.

            Vadovui ir darbuotojams būtina žinoti ir suprasti vieniems kitų vertybes, kad jas derinti. Visiems privalu vadovautis priimtomis vertybėmis, taikyti tuos pačius principus sau ir kitiems. Vadovas turi perteikti organizacijos vertybes naujai atėjusiems darbuotojams.

            4. Įgalinimo įgūdžiai

            Valdžia turi būti dalijamasi. Organizacijose reikalinga tarpusavio parama. J. M. Burns kalba apie transformuojantį vadovą, kuris tiki žmonėmis. Toks vadovas yra stipri asmenybė, tuo pačiu jautrus kitiems, skatina valdžios pasidalijimą, susitelkimą, įkvepia entuziazmą, tikėjimą. Taip pat jis suinteresuotas valdinių tobulėjimu, intelektualiniu-profesiniu augimu. Pasitikėjimas vadovu, pačiais savimi sąlygoja prisirišimą darbo vietoje.

            5. Savęs supratimas

            Asmenybė siekia tapti pačia savimi. Kiekvienas turime savimonę, “Aš” vaizdą, tai nuomonių apie save sistema, kuri susiformuoja veikiant ir bendraujant. Savimonė lemia savęs vertinimą, savigarbą, savirealizaciją, tikėjimą savo sėkme. Daugelis vadovavimo tyrėjų akcentuoja objektyvaus savęs vertinimo reikšmę veiklos sėkmingumui. Tik realiai vertinant savo stipriąsias ir silpnąsias puses galima tapti brandžia, sėkminga asmenybe. Savo vertės jausmas įgalina tapti reikšmingu, būti kritišku ir adekvačiai įvertinti savo galimybes. Žmonės, turintys teisingą požiūrį į save yra lankstūs, geranoriški, empatiški, lengvai tampa lyderiais.

            Savęs supratimas apima:

  • mokėjimas įsisąmoninti savo pojūčius, emocijas, jausmus, mintis, ketinimus vykstančioje dabartyje;
  • savo būties esmės, reikšmingumo pajautimas, siekiant asmeninio tobulėjimo;
  • savo ypatybių pažinimas, klaidų pamatymas ir jų taisymas;
  • pagrindinių vertybinių orientacijų įsisąmoninimas;
  • mokėjimas padėti pačiam sau;
  • atvirumas grįžtamajam ryšiui;
  • sugebėjimas bendradarbiauti.

            Prie išvardintų penkių vadovavimo įgūdžių reikia paminėti savikūrą. Ji sudaro sąlygas vidinėms potencijoms atsiskleisti, tuo pačiu sužadina intuiciją – sinkretinį, visaapimantį pažinimą.

 

 

            Individualios vadovo savybės

            Reikia atkreipti dėmesį į savybių integraciją, kuri įgyvendinama asmenybės vidinės pusiausvyros ir savirealizacijos būdu, giluminių talentų sužadinimu. Asmenybės psichinė pusiausvyra priklauso nuo keturių pagrindiniu būvių (M. Liušeris) kai juose nenukrypstama į kraštutinumus, o išlaikomas aukso vidurio storis. „Aukso vidurio“ storyje yra tas, kuris:

  • pasitiki savimi, kad galėtų nevaržomai veikti;
  • save gerbia, siekia save įtvirtinti stabilumo;
  • yra laisvas ir nepriklausomas, gali spontaniškai save reikšti ir keistis;
  • jaučia vidinę pilnatvę ir ramybę, neabejoja savo asmenybės reikšmingumu, nepriklausomai nuo materialios gerovės.

            Tačiau gyvenimo kelyje kiekvienas žmogus, ypač vadovas dažnai netenka pusiausvyros. Brandi asmenybė turi mokėti atstatyti vidinio komforto būvį, naudodamasi psichikos treniravimo būdais ar kitais jai priimtinais metodais. Geras vadovas visų pirma turi mokėti valdyti savo psichinę energiją ir spręsti vidinius konfliktus, kurie dažnai būna pagrindinė priežastis nesutarimų su kitais žmonėmis. Vidinė harmonija pusiausvyra būtina, kad nugalėti sudėtingas situacijas, surandant naujas tarpusavio bendradarbiavimo formos. Mokėjimas išlaikyti vidinę pusiausvyrą, nugalėti sunkumus veda į sėkmę ir pozityvų mąstymą, stiprina ir ugdo.

               Negalima užmiršti vadovo etinių ir moralinių savybių, įtakojančių jo elgesį su pavaldiniais. Vadovo moralinė švara, skaidrumas būtini, kad jis galėtų vesti kitus, įgyvendinant aukštus siekius. Koks gali būti asmenybės vertingumo laipsnis kitų akyse, kai jo elgesys neatitinka bendražmogiškų gėrio kūrimo principų. Vadovavimo efektyvumui reikia tinkamai suderinti įvairių vaidmenų atlikimą. Todėl būtina save pažinti, siekti maksimalios gebėjimų realizacijos, aktualizacijos.

            A. Maslow, išnagrinėjęs daugelio žymių žmonių ir vadovų biografijas, priėjo išvados, kad šalia esamų skirtumų turi ir panašumų. Sėkmingai besireiškianti ir aktualizuojanti save asmenybė:

  • aiškiai ir adekvačiai, o ne stereotipiškai suvokia realybę, puikiai atskiria iliuzinį, geidžiamą, (abstrakcijų ir lūkesčių) pasaulį nuo realaus;
  • nebijo nežinomybės, priima ją ir tuo pačiu siekia pažinti neištirtos sritis;
  • sugeba naujai pažiūrėti į įprastus dalykus ir džiaugtis;
  • priima kitus tokiu, kokie yra, moka mylėti, būti humaniška, užmegzti šiltus ir artimus santykius bei išsaugo vaikišką žingeidumą;
  • moka sutelkti dėmesį į problemas, turi gyvenimo tikslą, misiją, atsakomybę;
  • geba pritaikyti priemones tikslų siekimui, veikloje dažnai būna kūrybiška, išradinga, originali ir savarankiška;
  • tvirtai laikosi moralinių standartų;
  • siekia save ugdyti, tobulinti;
  • elgiasi natūraliai be arogancijos, veikia laisva valia, todėl išlaiko vidinę ramybę ir ekstremaliose situacijose;
  • turi humoro jausmą.

            Reikia drąsos būti savimi, save reikšti, pažinti neigiamos savybes ir trūkumus, o vėliau atlikti korekciją, transformaciją; asmenybės gelmėse yra savęs vystymo prielaidos, jėgos.

 

Užduotis:

  1. suprasti ir paaiškinti vadovo kompetencijas;
  2. išanalizuoti vadovo įgūdžių sistemą;
  3. išsiaiškinti asmenines savybes, būtinos pasirinktai profesijai.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

II DALIS

 

9. Psichikos veikimo principai

 

            Tikslas: supažindinti su pagrindiniais psichotechnikos funkcionavimo dėsningumais

 

            Uždaviniai:

  • Išaiškinti sąmonės ir pasąmonės ryšių specifiką;
  • Parodyti pozityvaus mąstymo poveikį;
  • Pateikti praktines užduotis psichikos korekcijai

 

            Žemė planeta turi savo struktūrą, kuriai būdingos labai įvairios reiškimosi formos ir sava istorija, lygiai taip ir kiekvieno individo psichika turi savo struktūrą ir savo istoriją. Gamtoje matoma gyvybės formų įvairovė, lygiai taip atskiro individo psichika turi įvairius lygius, kurios į visumą sujungia asmenybė, individo savasis aš. Kiekvienas žmogus gyvena tam tikru laiko momentu, tam tikroje vietoje ir tai ką jis jaučia, suvokia yra ribota. Nors žmogus ištyrė savo fizinį kūną ir realią aplinką, tačiau jis retai tesileidžia į savo psichikos vidaus pasaulį, nes jame greit susiduriama su neaiškumais. Neištirtoji psichikos dalis yra kiekvieno individo palikimas, o esamos žinios neapima jos daugiasluoksniškumo. Yra žinoma, kad žmogus panaudoja savo gyvenime tik 6% smegenų galimybių. Neužtenka žinoti žmogiškos psichikos galimybes, jos struktūrą, reikia pažinti savo individualią, asmeninę psichiką pačiam. Nėra lengva suvokti psichiką kaip visumą, o dar sunkiau aprašyti psichinę realybę. Psichinė realybė atsiranda iš minčių, o minčių energija turi savybę virsti materialiąja aplinka. Tai, ką žmogus sumąsto, vėliau siekia įgyvendinti, kuria geresnio gyvenimo, savirealizacijos sąlygas. Psichikai būdingo kūrybiškumo sustabdyti neįmanoma, kiekvienas žmogus savo psichikos kūrybiškumu dabarties momente veikia savo praeitį, dabartį ir ateitį. Žmogus žodžiais išreikštomis mintimis, jausmų pasireiškimais, visa savo elgsena veikia savo aplinką. Sąveikaudamas su kitais žmonėmis, aplinka, gamta žmogus sukuria gyvenimo terpę, kuri yra visų žmonių kūrybiškumo ir veiklumo rezultatas. Kuo daugiau žmonių mąsto apie save ir kitus pozityviai, konstruktyviai, tuo teigiamesnis, pozityvesnis yra pasaulis. Žmogus nepakankamai žino apie savo psichikos galimybes, apie nešiojamus savyje neišsemiamus, pasiekiamus turtus! Daugelis žmonių nežino apie pasąmonės lobyną ir begalinį intelektą. Pasąmonės gelmėse slypi išmintis, neribota galia ir ištekliai to, kas yra būtina žmogui. Ši galia laukia kada jai bus leista prasiveržti ir išsiskleisti. Pasąmonės galių raiška priklauso nuo žmogaus tikėjimo savimi, kuris įmagnetina ir didina jėgas, o bet kokia abejonė, nepasitikėjimas  savimi iš karto stabdo tiek vidinį, tiek išorinį veiksmą. Todėl egzistuoja sėkmingi žmonės ir nelaimingi, kurie to nežinodami patys sau sukuria kliūtis. Norėdamas tapti pažangesniu, žmogus turi žengti pirmą esminį žingsnį. Reikia išmokti operuoti savo pasąmone, todėl būtina suvokti ir suprasti jos veikimo principus. Jos dėsningumų žinojimas padės įgyvendinti konkrečius ketinimus ir tikslus.

            Žmogaus pasąmonė yra principas, veikiantis pagal tikėjimo dėsnį. Todėl reikia žinoti, kas yra tikėjimas ir kaip jis veikia. Pasąmonė besąlygiškai reaguoja ir priima žmogaus mintis, ką jis sau sako tą ji ir užrašo savo atmintyje. Yra žinoma, kad geros mintys pritraukia į žmogaus gyvenimą pozityvius įvykius, o blogos- nelaimes. Žmogus pajėgus prisišaukti ligas ir taip pat gali pasveikti nuo klasikine medicina neišgydomų ligų. Nustokite tikėti blogais dalykais, nuomonėmis, prietarais, atsikratykite baimių, graužaties, kaltės ir jūsų gyvenimas įgaus visai naujas spalvas.

            Pastaruoju metu daug atrasta tiriant smegenis, 1981 metais Nobelio premiją laimėjo daktaras R. Spiri už dešinio ir kairio pusrutulių specializacijos teoriją. Paaiškėjo, kad smegenys panašios į hologramą, kurioje saugomi informacijos duomenys. Holograma kuriama iš daugybės įvairių vaizdų, duomenų, gaunamų skirtingais jutimo organais. Vaizduose yra užfiksuota skirtingų objekto, daikto, žmogaus aspektų, detalių. Šie vaizdai yra erdviniai, trimačiai. Pasirodo, kad vizualizacijos (įsivaizdavimai) taip pat panašios į hologramą. Kad regimasis vaizdas būtų ryškus, jis turi būti detalus, tam reikia padidinti detalių skaičių. Kuo daugiau informacijos, smulkmenų – tuo aiškesnis matomas (mintinis) vaizdas. Yra skirtumai tarp vizualizacijos ir vaizduotės. Vizualizacija – atkūrimas anksčiau užfiksuotos informacijos atmintyje. Vaizduotė yra kūrimas naujų vaizdų , perdirbant turimus. Vaizdinio mąstymo centrai yra dešiniame smegenų pusrutulyje, o labiau išvystytą vaizdinio mąstymo  gebėjimą turi meniško tipo žmonės. Loginio – žodinio mąstymo centrai yra kairiajame smegenų pusrutulyje, būtent šis gebėjimas labiau vystomas įvairiose bendro mokymo įstaigose ir todėl dominuojantis daugelyje žmonių, labiau išvystytas. Naujos galios atsiveria minėtų prieštaringų mąstymo stilių harmoningame sujungime, kurį atlieka intuicija. Daugelis autorių akcentuoja intuicijos reikšmę psichikos vystymui ir informacijos apdorojimo greičiui, kūrybinių gebėjimų atskleidimui.

            Autorius J. Murphy kalba apie proto duališkumą ir teigia, kad žmogus turi vieną protą, susidedantį iš dviejų skirtingų funkcinių dalių. Riba skirianti šias dalis yra gerai žinoma psichikos tyrinėtojams. Dvi proto funkcijos iš esmės skiriasi viena nuo kitos. Norint atskirti šias dvi proto funkcijas, buvo sugalvota įvairių pavadinimų: objektyvusis ir subjektyvusis mąstymai, sąmonė ir pasąmonė, aktyvusis ir pasyvusis protas, išorinis ir vidinis „aš“, valingas ir nevalingas protas ir daugybė kitų. Autorius nurodydamas į žmogiško proto dvilypę prigimtį vartoja terminus sąmonė ir pasąmonė. Jis pateikia palyginimą: protas – tai sodas, o žmogus – sodininkas. Minčių sėklos sėjamos į pasąmonę kiaurą dieną, dažnai net nejaučiama, nes tai įprastinis mąstymas. Sąmonėje gimstančios mintys, sumanymai tiesiogiai atsispindi pasąmonėje, yra priimami realizacijai. Sąmonė, būdama laivo kapitonu, veikia ir vadovauja plaukimo krypčiai. Pasąmonė priima ir vykdo neabejodama nurodymus, kuriuos jai siunčia sąmonė. Jei nuolat kartojate: „aš nesugebu“, „negaliu sau leisti“, „aš pavargau“ ir kita, pasąmonė tai priima paraidžiui, Jūs patys sau įsiteigiate.

            Proto, minčių galia yra stipri, tačiau reikia išmokti ja naudotis. Protas turi du lygmenis: sąmonė – racionalusis, pasąmonė – iracionalusis. Tai, kas mąstoma sąmoningame lygyje, vėliau nugrimzta į pasąmonę, kuri ima kurti, vykdo sumanymus ir teiginius skirtus sau. Priėmus kokią nors idėją pasąmonė jos realizacijai panaudoja absoliučiai visas žinias, kurios sukauptos gyvenimo bėgyje, pasitelkia neribotą vidinę energiją ir išmintį. Pasąmonė nemąsto, o vienodai priima tiek teigiamą, tiek neigiamą informaciją, viską kuo sąmoningai tiki žmogus. Neigiamos, destruktyvios mintys veikiančios pasąmonėje anksčiau ar vėliau prasiveržia, įgauna išorinį pavidalą. Todėl sistemingai reikia siųsti konstruktyvias, harmoningas mintis, kurti o ne griauti. Pasąmonė yra labai jautri įtaigai asmeninių minčių sau ir kitų sprendimams, kritikai. Žmogus paprastai programuojamas savo tėvų , o suaugęs tai daro pats. Šis įtaigos ir savitaigos procesas vyksta nuolatos, o nukenčiame nuo negatyvios savitaigos ir įtaigos. Kitų žmonių teiginiai tampa veiksmingi tik tada, kai paskatinate juos savo mintimis, sąmoningai jiems pritariate. Negalima pamiršti, kad žmogus turi pasirinkimo laisvę, nuo jo pasirinkimo priklauso gyvenimo kokybė. Netgi patyrus nesėkmes reikia ieškoti pozityvių momentų, interpretacijų, negalima leisti dominuoti negatyviam mąstymui. Jis ir gerus dalykus sugeba supurvinti. Žmogus turi galvoti ką jam kalba, nes pasąmonė nesupranta juokų. Negalima leisti aplinkiniams mąstyti už Jus, likimą renkatės Jūs. Pagrindinė priežastis , kodėl pasaulyje tiek daug chaoso ir kančios; yra ta, kad labai daug žmonių nežino apie sąmonės ir pasąmonės sąveiką. Kai šie du lygiai veikia darniai, harmoningai, taikiai ir sinchroniškai, galit tikėtis sveikatos, laimės, ramybės ir džiaugsmo.

Pasąmonėje gimsta žmogaus emocijos ir jausmai, kuriuos iššaukia mintys, o nemalonios neigiamos žaloja kūną, sukelia ligas. Ne paslaptis, kad daugelis susirgimų, negalavimų išsivysto stiprių neigiamų emocijų įtakoje, yra psichosomatinės prigimties. Psichiniai pokyčiai yra susiję su kūno gyvybinėmis funkcijomis. Pasąmonė kontroliuoja visas kūno funkcijas, atsako už ląstelės aktyvumą.

Įdomus pasąmonės ryšys su ląstelės funkcionavimu, o sąmonės kontaktavimo su pasąmone. Sąmonės ryšys su pasąmone įgyvendinamos žodžio pagalba. Lingvistinė genetika ir matematinė lingvistika atskleidė, kad DNR chromosomų seka sąveikauja su žmogaus sąmone ir kalba. Genomo kalba (DNR chromosoma) ir žmogaus kalba turi tuos pačius pagrindus ir universalią gramatiką. Rusų autorius P. Gariajev, tyrinėjantis genomą (ląstelės DNR), konstatuoja tai, kad genomas turi holografinę atmintį, o tai reiškia gali generuoti ir atpažinti vaizdus, sukuriamus žodžio pagalba. Tokiu būdu galimas sąmonės ryšys su pasąmone per mintyse esančią ir išsakytą kalbą, per chromosomų eilės tvarką. Žodžių matricos tyrinėjimai parodė, kad abėcėlė yra griežta sistema tuo pat metu turinti morfologinius, lingvistinius ir psichologinius požymius. Šios sistemos elementai – raidės gali būti pavadintos „minties raidės“ arba „sąmonės molekulės“. Ląstelė turi savo sąmonę, veikiančią per DNR grandinės seką. O tokiu būdu galima paaiškinti savitaigos veikimo mechanizmą. Mintyse ir garsiai ištariami žodžiai fiksuojami ląstelės kompiuterio holografiniame erdviniame vaizde. Informacijos fiksavimo būdai smegenyse (neuronuose), somatinėse ląstelėse ir kompiuteryje yra tokie patys, nes visa psichika veikia kaip vieninga energinė – informacinė sistema. Todėl dar galima būtų sąmonę palyginti su informacijos banku psichikoje, o pasąmonėje yra energinis šaltinis realizuojantis sąmonės komandas. Visiems puikiai žinoma, kad norint ką nors įgyvendinti reikia energijos šaltinio. Energija ir informacija yra du neatskiriami psichikos požymiai, jos veikimo prielaidos ir apraiškos. Peršasi išvada, kad žmogus yra savo psichinės ir fizinės ir psichinės sveikatos, savo siekių valdovas, tik nuo jo sąmoningumo, supratingumo ir pasirinkimo priklauso gyvenimo kokybė. Pirmoji užduotis, kurią turi atlikti žmogus – pakeisti nuomonę apie savo psichines galimybes, suprasti minties galią.

Teiginys, kad žmogus yra toks, ką jis apie save galvoja, kiek pasitiki savimi, yra teisingas. Todėl tik neabejojantys, veikiantys gali pasiekti norimą rezultatą, būti sėkmingais. Žmogaus pasąmonė gali padaryti stebuklus ir juos daro, jei teisinga kryptimi orientuotos mintys: žinome, kad galima pasveikti nuo onkologijos, narkomanijos, alkoholizmo. Pasąmonėje glūdi Dieviškos kūrybinės galios, o kai sąmonė siekia pozityvių tikslų teigiamas rezultatas neišvengiamas. Tikėjimas yra dar viena būtina sąlyga psichikos funkcionavimui, jos reiškimosi dėsningumas. Tikėjimas koncentruoja ir palaiko visų psichinių energijų reikiamą tonusą, taip kaip dėmesys koncentruoja suvokimo ir mąstymo aiškumą.

            Kiekvienas žmogus turi vienokių ir kitokių minčių, skirtumas tame, kokios mintys pasirenkamos. Prie minčių galima priprasti, tada jos ima gyventi savo pačių gyvenimą, įsitvirtina žmoguje. Neįmanoma nesistebėti matant kaip keičiasi žmonės iš vidaus ir išoriškai, kai jie pakeičia savo mąstymo stereotipus, kai negatyvias mintis išstumia pozityvios. Daugumą žmonių daugiau ar mažiau kankina negatyvūs mąstymo stereotipai,  neteisingos nuostatos, nepatenkinti psichiniai poreikiai, negatyvios emocijos: baimės, nusivylimai, depresijos ir kiti negalavimai. Ši informacija skiriama tiems, kurie nori, yra pasirengę atsisakyti savo neigiamos patirties ir tapti pilnavertiškomis, save mylinčiomis ir savo ateitį kuriančiomis asmenybėmis. Darbas su pačiu savimi, savęs tobulinimas nėra lengvas dalykas, bet jis atveria žmogui naujas perspektyvas:  žavinčius savirealizacijos, saviraiškos, įsitvirtinimo pasaulyje, laimės pasiekimo kelius. Pasistenkite šiek tiek daugiau kasdienybės rūpesčiuose surasti laiko, dėmesio vidinio pasaulio pažinimui, ir prieš Jus tikrai atsivers seniai užmirštų svajonių realizacija. Neviltis apima tada, kai neišsipildo troškimai, todėl nedarykite kliūčių patys sau, nestokite skersai kelio savo pačių gerovei. Jeigu tikėsite savimi, gyvenimo energija ritmiškai ir harmoningai tekės Jūsų kūnu, suteiks Jums vidinės jėgos sprendžiant konfliktus. Nuolatos tikėkitės tik paties geriausio, o pasąmonė tiksliai sukurs tai, ką Jūs kasdien galvojate. Kurkite aiškius, detalius gražaus gyvenimo vaizdinius ir jūsų pasąmonė priims ir juos įgyvendins.

Dar vienas psichikos veikimo principas, dėsnis – tikslų aiškumas. Turėkite savęs tobulinimo tikslą, savo asmenybės viziją, supraskite pasirinkto kelio reikšmingumą. Sukurkite sėkmingo žmogaus įvaizdį, būtinai nurodykite jo psichines savybes, sugebėjimus, kūrybingumo bruožus. Išsiaiškinkite vertybines orientacijas, prioritetus. Nustatykite kurias savybes reiktų pakeisti, koreguoti, kokių emocijų norėtumėte atsikratyti. Kiekvieną mintį, idėją, fantaziją ar kūrybinę išraišką lydi jausmai. Mintys ir jausmai sąveikauja, pritraukia vieni kitus. Iš pavienių minčių junginių formuojasi idėjos, vėliau aiškūs vaizdiniai, besiremiantys patirtimi, duoda pradžią veiksmams, tampantiems realybe. Taigi realybė išauga iš minčių, kitaip sakant, realybė yra minčių konstrukcija. Teisingai suprastas ir panaudotas pozityvaus mąstymo metodas yra sėkmės garantija darbe ir asmeniniame gyvenime.

Kalbant apie proto dualistinę prigimtį buvo nustatyta, kad visa į psichiką patenkanti informacija fiksuojama dviem būdais: yra savotiškas teigiamų minčių ir išgyvenimų „krepšelis“, bei neigiamų minčių ir išgyvenimų. Kai žmogus per ilgai užsibūna negatyviame „krepšelyje“ jam, sunku patekti į pozityvų, tokia dalia ištinka tuos, kurie linkę depresuoti, arba nemoka matyti gėrio ir grožio. Negalima užmiršti tai, kad negatyvus jausmai turi glaudų ryšį su įpročiais, agresyviu elgesiu, išstumtais poreikiais. Negatyvūs jausmai yra užfiksuoti pasenusiose neteisingose nuostatose, todėl viena iš užduočių savęs tobulinime – atgyvenusių, destruktyvių nuostatų aptikimas ir jų keitimas konstruktyviomis. Patyrimo duomenų pagrindu atsiranda įsitikinimai apie tikrovę. Būtent nuostatos valdo visas mūsų mintis, jausmus, sąmoningus ir nesąmoningus veiksmus. Jos diktuoja visą mūsų gyvenimą. Neigiamos nuostatos stabdo žmogaus asmenybės raidą, blokuoja, o karatais visiška užkerta kelią tobulėjimui, sąmonės plėtimuisi. Iš daugybės visų negatyvių nuostatų dažniausiai veikiančios yra šios: gyvenimas – nuolatinė kova, gyvenimui būdingi tik neigiami aspektai, viskas priklauso nuo gyvenimo sąlygų, visi žmonės blogi. Iš individualių neteisingų nuostatų galima paminėti tokias: esu nuskriaustas vaikystėje, esu nesugebantis, esu neturtingas, esu nelaimingas, niekas manęs nemyli, esu negražus ir kitos. Daugelis žmonių yra minėtų nuostatų vergijoje, kuo jie tiki, tuo tampa tikrovėje ir tada patirtis patvirtina jų nuostatas.

            Kai Jus kada nors apims niūrios, nemalonios mintys, padarykite tokį pratimą:

Savęs pažinimas

Kai Jus kitą kartą apims depresija, padarykite tokį pratimą.

Iš lėto ir tiksliai perskaitykite teigiamus vertinimus savęs įverti­nimo sąraše. Užsimerkite, atsipalaiduokite ir įteikite sau savo ver­tės jausmą, atitinkantį Jūsų gabumus ir galimybes. Paimkite, sakysim, vieną iš savo talentų ir kuo tikroviškiau įsivaizduokite, kaip jį panaudotumėt. Ir ne tik galvokite, bet ir susiekite tuos vaizdinius su pasitenkinimo ir džiaugsmo jausmais.

Jei pastebėsite, kad lyginate save su kitais žmonėmis ir tas paly­ginimas ne Jūsų naudai, pagalvokite, jog ir tie žmonės turi trūku­mų ir nėra neklystantys. Taigi beprasmiška save lyginti su kitais. Jei norėtumėt būti panašus į kitus, tai būtų tik mėgdžiojimas, ir tada Jūs išsižadėtumėte savo nepakartojamumo, savojo „aš". Jei imtumėt taip daryti, tai ir galo nebūtų, nes visada atsiras kas nors, kas kokiu nors atžvilgiu bus pranašesnis už Jus. Taigi dėl to niekada neatsikratysite tikėjimo savo menkavertiškumu. Tokiu atveju Jus visada persekios nepasitenkinimo ir menkavertiškumo jausmas.

Todėl geriau išnagrinėkite savo nuostatas ir remdamasis savo paties susidarytu savęs įvertinimu vadovaukitės principu, kad Jūsų gyvenimas svarbus tiek Jums, tiek visai aplinkai. Net jei Jūs (dar) nepasiekėte savo (galbūt per didelių?) tikslų ir jei Jūsų idealus savęs įsivaizdavimas dar nesutampa su Jūsų dabartiniu išsivystymo lygiu, nepabūkite ir nenuleiskite rankų, o dar šiandien pradėkite tobulinti save. Galite neabejoti, jog Jums pavyks pasiekti asmeninius tikslus, jei tik jie neviršija Jūsų dabartinių sugebėjimų ir galimybių.

Laisvas emocijų srautas, jei tik jo neužtvenksite, nuneš Jus prie Jūsų nuostatų. Tos emocijos ir jų atpalaiduojama energija yra vidinis impulsas, verčiantis nuo neteisingų ir pasenusių nuostatų pasukti laisvės link. Niekas kitas Jums to nepadarys, išskyrus Jus patį.

Tik nedaugelį nuostatų galima suvokti loginiu mąstymu. Turite tiksliai patikrinti savo elgseną, savo reakcijas ir veiksmus, kurie tam tikrose situacijose rodo Jūsų paties neteisingą elgesį, ir stebėti, atpažinti ir nuodugniai pažinti juos lydinčius emocijų bei vaizduo­tės niuansus.

Nuostatos pakeitimą galite traktuoti kaip žaidimą. Apgalvokite situaciją, kuriai daro įtaką pasenusi ar neteisinga nuostata, įsijaus­kite į ją. Pagalvokite apie tai, kad neigiama nuostata gali sukelti ir teigiamų, iš principo teisingų reiškinių, kurie tačiau trukdys ar net iš viso neleis Jums tobulėti, atsiskleisti, gyventi normaliai, be jokių baimių. Štai tokių nuostatų pavyzdžiai: „Esu geras pilietis", „Esu geras krikščionis", „Esu visada draugiškas ir pasiruošęs padėti ki­tam", „Niekada nebūnu agresyvus".

Jei galvosite, jausite ir veiksite griežtai laikydamasis tų keturių nuostatų, tapsite politikų baudžiauninku, visiškai priklausomu nuo religijos, kitų žmonių vergu. Ar to norite?

Taigi Jūs, kaip ir žaidžiantis vaikas, paprasčiausiai ignoruokite tuos nuostatos sukeltus jausmus ir fantazijas, kurios sukuria realy­bę, kuri tik atrodo tikra, ir nukreipkite jas Jums norima kryptimi. Elkitės taip, tarsi tai, ko norite, būtų realybė. Taip darydamas įsisą­moninkite, kad senoji nuostata pasenusi ar neteisinga.

Gal šis nuostatų pakeitimo savitaiga ir įsivaizdavimu būdas Jums pasirodys sunkiai suprantamas, tačiau ir pačios nuostatos atsiran­da tokiu pat būdu.

Minčių ir tikėjimo, jausmų ir įsivaizdavimų derinys sukuria sie­kiamos būsenos vidinį vaizdą. Visiškai natūralu, kad norimo rezul­tato dar nėra, kad tikrovė tuo momentu jo neatitinka. Tačiau Jūs pasieksite savo tikslą, nes dabar jau žinote, kad tikrovė yra minčių konstrukcija.

Dabartinės nuostatos veikia kaip magnetas, jog vėl suaktyvina praeities patirtį. Iš tos patirties atrenkama tai, kas patvirtina ir kar­tu sustiprina dabarties įvykius ir dabarties patirtį. Visa kita, net ir tai, kas teigiama, paprasčiausiai ignoruojama, tarsi to apskritai ne­būtų. Taip praeitis susilieja su dabartimi ir - sukeldama atitinka­mas mintis, jausmus ir veiksmus - su ateitimi.

Mūsų mąstymo modeliai žiūrėti į praeitį, dabartį ir ateitį kaip į atskirus vieną po kito einančius laiko tarpsnius yra vienintelis įma­nomas išeities taškas dabarčiai daryti poveikį praeičiai ir ateičiai. Tik dabartis visada yra kitimo atrama. Šio momento dabartis su visomis jos patirtimis iš dabartinių individualių pozicijų - teigiama ar neigiama - yra praėjusių dabarties etapų rezultatas. Jei tai su­prantama ir tuo supratimu pasinaudojama, tai suvokiama ir savoji atrama, kuri visada yra dabartyje, ir ją tada galima panaudoti. Čia ir dabar pasirenkama savoji ateitis.

            Tik pažinus ir pašalinus trukdančias nuostatas, galima pradėti formuoti sėkmingą ateitį emocijomis, mintimis, įsivaizdavimo ir vizualizacijos būdais. Nedaugelis žmonių yra įvaldę šį metodą intuityviai, mąsto ir veikia galvodami pozityviai, todėl juos beveik visada lydi sėkmė. Laimės kūdikiu gali tapti kiekvienas, bet tam reikia laiko, pastangų keičiant save, pašalinant esamus savo asmenybės trūkumus. Atliekant vidinę korekciją yra efektyvios šios priemonės: gili relaksacija, autogeninė treniruotė, autohipnozė, ir kitos psichotechnikos. Gilios relaksacijos būsenose naudojamos įtaigos ir vaizdiniai sukelia pozityvius džiaugsmo, pasitenkinimo ir vidinės harmonijos pojūčius, itin gerai, giliai ir greit įsitvirtinančius pasąmonėje. Svarbu suprasti gilios relaksacijos galimybes ir veikimo mechanizmą. Būdravimo  metu dominuoja sąmonė ir jei užsiimsi savitaiga būdami aktyvūs reikės daug laiko kartoti teiginius, kad pasiekti norimą rezultatą. Miegodami sapnuodami atsiduodame pasąmonės  veikimui, bet tada ji negali būti valdoma sąmoningai. Alfa smegenų būsena (bioritmai fiksuojami encefalograma) yra tarpinis stovis, ypatinga sąlyga susitikti dviem skirtingiems psichikos lygmenims sąmonei ir pasąmonei, kuri tuo metu būna pilnai atsivėrusi sąmonės minčių norams.

            Gilios relaksacijos būvis yra optimalaus kontakto sąmonės su pasąmone sąlyga, nes jame sąmonė pilnai išlieka, tik ji tuomet nukreipta ne į išorinį, o į vidinį žmogaus pasaulį. Šis būvis pašalina barjerus esančius tarp racionalumo ir intuityvumo. Galima teigti, kad sąmonė kaip aukštesnio lygio sugebėjimas tuo metu neleidžia veikti nerimstančiam, problemas surandančiam protui, intelektui. Alfa smegenų dažnio būvis yra pasąmonės aktyvumo augimas, nes tuo metu pradeda veikti dešinio smegenų pusrutulio centrai, sužadinamos kūrybinės potencijos. Todėl sąmonės siunčiamos mintys greitai priimamos ir realizuojamos, tuo pačiu gaunant poilsį kūnui, nes visi raumenys būna atpalaiduoti. Savitaigos atliekamos gilios relaksacijos metu gali būti skirtos bet kurių problemų sprendimui, tame tarpe ir fizinės sveikatos.

            Visus šioje knygoje pateiktus įtaigos, įsivaizdavimo pratimus, gilios relaksacijos užsiėmimus ar vizualizacijos būdus reikia kartoti reguliariai, geriausia kasdien ir, jei įmanoma, tuo pačiu metu. Jie turi tapti pastovia dienotvarkės dalimi, kol pagaliau taps ir Jūsų minčių, jausmų ir veiksmų dalimi. Netrukus pozityvus mąstymas taip įaugs į Jūsų mintis, jausmus ir įsitikinimus, kad visuomet mąstysite, jausite ir veiksite tik pozityviai. Tikslus, kuriuos norite pasiekti reikia logiškai apgalvoti ir suplanuoti laiko atžvilgiu, bei vidinių Jūsų  pačių pastangų. Neigiamą praeities patirtį neįmanoma paprastai pamiršti, tačiau reikia, privalu ją analizuoti, pakeisti požiūrį, transformuoti ir išsivaduoti.

 

9. 1. Pozityvaus mąstymo sėkmės prielaidos

 

Siekiant sėkmės, reikia paprakaituoti. Taigi ir pozityvaus mąstymo sėkmės filosofija reikalauja pastangų ir darbo. Galima ir reikia įval­dyti dešimt prielaidų, kurias, nors ir kiek kitaip suformuluotas, dar Napoleonas Hillas laikė sėkmės pagrindu. Štai jos:

♦    neteisingų ir pasenusių nuostatų atpažinimas ir pašalinimas;

♦    savitaigos metodų įvaldymas;

♦    tikslo nusistatymas ir sistemingas planavimas;

♦    sugebėjimų ir galimybių sukūrimas;

♦    tvirtas tikėjimas savimi;

♦    karštas troškimas;

♦    entuziazmas;

♦    ryžtingumas;

♦    ištvermė;

♦    šeštasis pojūtis.

Neteisingų ir pasenusių nuostatų atpažinimas ir pašalinimas

Nepakanka turėti tikslą ir įsivaizduoti, kaip jį pasiekti. Pirmiausia reikia pašalinti visas pasenusias ir neteisingas nuostatas, trukdan­čias siekti tikslo. Reikia ieškoti tokių nuostatų, kaip antai: „To aš nepajėgsiu", „Tam aš per senas" arba „Savo dabartinės būklės vis tiek nepakeisiu", - jas atpažinti, pašalinti ar pakeisti. Čia susijungia du kūrybinio asmenybės formavimo metodai: negatyviai veikiančių nuostatų pašalinimas ir pozityvus mąstymas.

Savitaigos metodų įvaldymas

Savitaigos metodai, kaip ir autogeninė treniruotė, hipnozė ar autohipnozė, yra priemonės, kuriomis pasiekiama alfa būsena, reika­linga įtaigoms ir vaizdiniams į pasąmonę „įdiegti", kad jie, nuolat kartojami, stiprėtų ir pasiektų Jūsų tikslą atitinkantį lygį, kuris turėtų įtakos Jūsų veiksmams siekiant užsibrėžto tikslo. Tiksliau sa­kant, Jūs pasieksite tai, ką šiandien įsivaizduojate. Tapsite tuo, kuo
šiandien įsivaizduojate save pozityviai galvodamas! 

Tikslo nusistatymas ir sistemingas planavimas

Sistemingai planuokite savo tikslą. Tegu tas planavimas apima vi­sas Jūsų veiksmus skatinančias ir joms trukdančias galimybes. Jei savo tikslui pasiekti Jums reikalingi bendradarbiai, tai pasirinkite tik tuos, kurie nori kartu su Jumis eiti tuo pačiu keliu, kartu su Jumis laikytis pozityvios pozicijos ir turi pakankamai intelekto bei dalykinių žinių, kad galėtų eiti tuo Jūsų keliu.

Asmeniniame gyvenime visada galvokite apie tai, kad norint har­moningai siekti to, ką laikote savo gyvenimo tikslu, reikia tokių prie­laidų kaip absoliutus garbingumas, pritarimas, pasitikėjimas bei saugumo jausmo ir švelnumo perteikimas. Tai nereiškia, kad netu­rėtų būti jokių skirtingų nuomonių. Priešingai, skirtingi požiūriai tik pagyvina partnerystę. Atvirais pokalbiais galima ir reikia sure­guliuoti visus nuomonių skirtumus. Tada pasirenkama ta nuomo­nė, kurios argumentai stipresni arba ieškoma kompromiso.

Darbo srityje padėtis dažniausiai kiek sudėtingesnė. Kas nori vadovauti kitiems žmonėms, tas būtinai privalo turėti vadovo ga­bumų. O jei jų neturi, tai privalo jų išmokti. Prof. dr. Milanas Ryzlis savo knygoje „Išnaudokite fenomenalią savo dvasios jėgą" (ją vo­kiečių kalba išleido „Ariston" leidykla), be kitko, pateikia dvylika savybių, kurias privalo turėti vadovas:

♦     turėti geras dalykines žinias, pasitikėti savimi, realiai vertinti savo sugebėjimus;

♦     sąžiningai elgtis su kitais žmonėmis;

♦     pasitikėti savimi ir neklysti priimant sprendimus;

♦     būti pasirengusiam dirbti daugiau už kitus;

♦     pozityviai elgtis, būti malonios išvaizdos, turėti natūralų autoritetą;

♦     stengtis suprasti bendradarbių problemas ir būti atidžiam joms;

♦     būti pasirengusiam prisiimti atsakomybę už savo ir už savo bendradarbių sprendimus;

♦     norėti ir galėti bet kuriuo metu padėti ir skatinti bendradarbius, kad ir jie taip darytų;

♦     mokėti įkvėpti bendradarbius vykdyti savo užduotis, kad jie padarytų viską, ką tik gali;

♦     sugebėti ne tik priimti kitų mintis ir nuomones, bet ir pripažinti jas;

♦     lavinti savo vaizduotę ir kūrybiškumą visų labui;

♦     sugebėti lojaliai elgtis ir su viršininkais, ir su pavaldiniais.

Ir sporte pozityvi savitaiga bei sėkmės įsivaizdavimas susilaukia vis didesnio dėmesio, pripažinimo ir vis platesnio taikymo. Aukštos klasės sportininkai jau nebegali to ignoruoti. Tik taip iš dalies gali­ma paaiškinti pastarųjų dešimtmečių sensacingus laimėjimus. Šian­dien toks „autodopingas" yra metodas jiems tapti vis geresniems, greitesniems, stipresniems, labiau susikaupusiems.

Įtaiga, įsivaizdavimas, vizualizacija, kuriuos apima sąvoka „spor­tininkų psichikos treniravimas", tapo nauju vaistu, leidžiančiu pa­siekti maksimalių rezultatų. Tas, kas tuo naudojasi tikslingai ir reguliariai, pasiekia geidžiamą rezultatą, kuris priklauso nuo sporti­ninko fizinių, protinių ir dvasinių galimybių bei techninio pasiren­gimo jas panaudoti.

Sugebėjimų ir galimybių sukūrimas

Kiekvienam tikslui, kiekvienam sumanymui darbe ar asmeniniame gyvenime reikia tam tikrų žinių ir sugebėjimų. Taigi privalote įgyti Jums reikalingų žinių bei sugebėjimų. Nūnai yra tiek daug galimy­bių žinioms įgyti, kad Jums pakanka tik tiksliai žinoti, ko norite ir ko Jums reikia. O tada išmokite viską, ko reikia tikslui pasiekti. Pusiau žinojimo nepakanka, nes taip Jūs savo tikslo nepasieksite.

Už sugebėjimus ne mažiau svarbu pergalvoti ir išanalizuoti galimybes tikslui pasiekti. Čia ką nors patarti asmeninio gyvenimo srityje nepaprastai sunku. Kiekvienas turi pats nuspręsti, ką jam daryti, vadovaudamasis savo vaizdiniais, viltimis ir tikslais. Darbo srityje yra visai kitaip. Čia galima ir reikia su didele tikimybe apskai­čiuoti ir išanalizuoti galimybes tikslui pasiekti. Patikrinkite visas galimybes. Surinkite visus duomenis, kuriuos galite gauti, išklausinėkite apie viską, ką tik verta žinoti. Kai surinksite visą medžiagą, atrinkite iš jos tai, kas prasmingiausia ir perspektyviausia. Jei ra­dote optimalų sprendimą, galite pradėti realizuoti savo planus.

Tvirtas tikėjimas savimi

Kad pozityvios įtaigos ir įsivaizdavimai atneštų sėkmę, reikia tvir­tai tikėti savimi, savo tikslu, savo sėkme. Jei dar nepakankamai pasitikite savimi, tai kai atmesite neteisingas ir pasenusias nuosta­tas, pradėkite įteiginėti save tokiais žodžiais: „Visur ir visada pasi­tikiu savimi, pasikliauju savo jėgomis, jaučiu savo vertę." Pasitikė­jimo savimi galima įgyti ir tokiu pratimu.

Pereikite į alfa būseną ir įsivaizduokite, kaip išėjęs pasivaikščio­ti radote gilę ir pasodinote ją į derlingą žemę. Įsivaizduokite, kad galite matyti, kas darosi žemėje, ir matote, kaip plyšta kietas gilės lukštas ir kaip iš branduolio į žemės paviršių skverbiasi baltas gemalėlis, kaip jis pralaužia dirvos plutelę. Žiūrėkite, kaip iš to gležno ūgliuko išauga medelis, kaip jis vis didėja ir stiprėja, kol galiausiai virsta galingu ąžuolu. Žvelkite į žemės vidų, žiūrėkite, kaip auga jo šaknys, kaip jos driekiasi vis plačiau ir plačiau, kaip ąžuolas vis tvirčiau įsišaknija.

Įsivaizduokite, kad taip didėja ir Jūsų pasitikėjimas savimi, pa­sikliovimas savo jėgomis, savo vertės pojūtis, kad jie didėja ir stip­rėja, kad jie auga, kad tie jausmai įsišaknija Jumyse, kiekvienoje Jūsų kūno ląstelėje, kiekvienoje Jūsų mintyje ir auga taip, kaip ąžuo­las iš mažyčio gemalėlio. Pasistenkite, kad tas vaizdas kuo aiškiau iškiltų prieš Jūsų akis, ir tuos savo fantazijos vaizdus susiekite su džiaugsmo, vidinio pasitenkinimo ir harmonijos jausmais.

Karštas troškimas

Nepakanka vien norėti, kad Jūsų tikslas būtų pasiektas. Reikia karš­tai trokšti, atmesti bet kokius nukrypimus, atsispirti visoms pagun­doms. Turite sudeginti visus tiltus, kurie galėtų sugrąžinti Jus į pra­ėjusią, bet galbūt dar neišnykusią būseną. Turite pats atimti sau galimybę sugrįžti, kad bet kokia kaina eitumėt pasirinktu keliu, nes jei tik pasiliksite atsarginį kelią, kuriuo galima sugrįžti į „senąjį", Jūsų netenkinantį, nesėkmingą, neduodantį vidinės laimės, gyve­nimą, tai savo tikslo niekada nepasieksite.

Pirmiausia turite realistiškai išanalizuoti savo dabartinę gyveni­mo situaciją. Atsikratykite senų ir neteisingų nuostatų. Analizuo­damas save, įvertinkite savo pranašumus ir silpnybes. Spręsdamas apie savo ketinimus, vadovaukitės logika. Apsvarstykite esamas ar galinčias iškilti kliūtis ir problemas. Jau dabar apmeskite, kokio atpildo už savo pastangas galite tikėtis. Ar tas atpildas, ta sėkmė verti įdėtų pastangų, sugaišto laiko ir išlaidų? Ar esate tuo įsitiki­nęs ir ar galite su giliu įsitikinimu tą patvirtinti? Tada nedelskite, nes ši diena - tai pirmoji viso likusio Jūsų gyvenimo diena.

Raštu tiksliai išdėstykite savo įsivaizduojamą tikslą. Darykite tai konkrečiai ir ryžtingai ir nuspręskite, ką esate pasiryžęs paaukoti, kad tik pasiektumėt savo tikslą. Išbraukite viską, kas galėtų pada­ryti žalos kitiems. Išlikite garbingas sau pačiam ir kitiems. Būkite pasiruošęs atiduoti geriausia, ką tik turite, nesvarstydamas, ar ne daugiau duodate, negu gausite.

Nusistatykite realistišką terminą, kada norėtumėt pasiekti savo tikslą, ir susidarykite tikslų savo veiksmų planą. Nusistatykite tar­pinius tikslus ir tučtuojau, šiandien pat, energingai pradėkite įgy­vendinti savo planus. Šiandiena yra Jūsų atrama! Kasdien iš lėto ir apgalvodamas perskaitykite raštu išdėstytą savo plano detalizavi­mą. Pasinėręs į alfa būseną kuo tiksliau įsivaizduokite sėkmę, pozityvų laimės, išsilaisvinimo pojūtį, savo noro išsipildymą, savo tikslo pasiekimą, nes ką galvojate ir jaučiate, tas ir esate.

Entuziazmas

Nepajudinamas optimizmas, įkvėpimas, kliūčių įveikimo džiaugs­mas yra labai svarbūs dalykai pakeliui į sėkmę. Jūsų entuziazmas, Jūsų pozityvus požiūris į tai, ko ėmėtės, skatinamai veiks visus, kurie dalyvauja Jūsų veikloje, tad ir jie su džiaugsmu prisidės prie Jūsų pastangų siekti tikslo. Entuziazmas užkrečiamas!

Ryžtingumas

Nesugebėjimas priimti sprendimus daugeliui žmonių yra ta kliūtis, kuri sustabdo juos pakeliui į tikslą. Jei jau sykį nusprendėte, tai ir laikykitės to sprendimo! Savo planus keiskite tik tada, kai dėl nenu­matytų aplinkybių esate priverstas būtinai tą daryti. Savo planais darykitės tik su tais žmonėmis, kurie tiki Jumis. Šiuo atžvilgiu ne­pasitikėkite nei draugais, nei giminėmis! Kitokia nuomonė, pavy­das, abejonės ar kritika gali turėti neigiamą įtaką Jūsų pasitikėji­mui savimi, pakirsti jį. Nuolat galvokite apie tai, kad svarbu ne žo­džiai, o darbai. Žodžiai - tai tik tuščias garsas, išsisklaidantis kaip dūmai, tik veiksmai yra ir lieka realybė.

Ištvermė

Užsispyrimas ir ryžtingumas, kietumas ir bekompromisiškumas pa- f čiam sau sustiprins Jus Jums vykdant savo planus. Nekreipkite dė­mesio į visas nepalankias aplinkybes, kritiką, viską, ką kiti sakytų ar galėtų sakyti apie Jūsų planą bei tikslą. Kas Jums darbo, ką apie tai mano kiti! Tai Jūsų gyvenimas. Baimė ar būgštavimai, kad Jus sukritikuos, neturėtų kamuoti Jūsų. Vykite iš savo minčių atsikalbi­nėjimus ir pasiteisinimus dėl vėlavimų ar klaidų. Galvokite apie tai, kad bailys niekada nelaimi, o laimėtojas niekada nevengia sunku­mų - o Jūs juk norite laimėti!

Šeštasis pojūtis

Vadinamasis šeštasis pojūtis yra paranormalus sugebėjimas, kūry­binė vaizduotė, kurią galima pažadinti meditacijos pratimais. Tai svarbiausias dalykas kiekvienam kūrybiniam darbui. Ir Jūs paly­ginti paprastais įsivaizdavimais įgykite šį paranormalų sugebėji­mą. Tam tikslui įsivaizduokite, jog turite patarėją, kuris padeda Jums spręsti problemas. Šio šeštojo pojūčio panaudojimas išeina toli už normalaus pozityvaus mąstymo ribų ir priklauso psichikos trenira­vimo metodams, kurie tolesniuose skyriuose bus smulkiai aprašyti. Čia pateiksime tik nedidelį problemos sprendimo pratimėlį.

Prisiminkite kokią nors problemą, kurios nepajėgiate patenki­namai išspręsti. Autohipnoze pasinerkite į alfa būseną ir įsivaiz­duokite, kad išėjote pasivaikščioti. Nuostabiai graži vasaros diena, ir Jūs be jokių kliudymų užsiimate savo problema. Kai taip einate galvodamas apie tą problemą ir sukdamas sau galvą, kaip raštijos sprendimą, priešais Jus ateina žmogus, kurio išvaizda sako, kad jis yra senas ir išmintingas. Užkalbinkite jį ir paprašykite, kad jis pa­dėtų išspręsti Jūsų problemą. Tiksliai išdėstykite ją su visomis de­talėmis. Jei tik nieko nenuslėpdamas nupasakosite jam savo problemą, jis duos Jums patarimą. Net jei tas patarimas ir nepasi­teisintų, atsižvelkite į jį, nes emociniu požiūriu tai teisingas spren­dimas!

Pozityvioji ateitis

Galite paprašyti, kad žemiau pateiktą tekstą įrašytų į magnetofono juostelę, arba tai padarykite pats. Vietoj anoniminės formos „Jūs" galite vartoti ir intymesnę formą „Tu". Hipnozės įvadui, įsigilini­mui, trumpajai meditacijai ir pačiam tekstui reikės 45 minučių juos­telės.

Kvėpuojate visai ramiai ir tolygiai, esate visiškai ramus ir atsipalai­davęs. Viską paliekate už savęs, visas problemas, visas baimes, visas negatyvias mintis, viską, viską, kas Jus slegia. Žiūrite atgal ir matote, kaip viskas, kas sudaro Jūsų praeit), dingsta toli už horizonto, o Jūsų sprandas, pečiai, nugara tampa visai lengvi, laisvi, atsipalaidavę.

Visiškai lengvai pakylate ir skrendate vėjo nešamas, skrendate j rytus, auštančio ryto ir tekančios saulės link, j laisvą ir Jums pozityvią ateitį. Visiškai susitaikęs pats su savimi Jūs plevenate dangumi ir jau­čiatės be galo saugus, Jums negresia jokie pavojai, Jūsų nekamuoja jokios baimės.

Ir neturėdamas ko baimintis, visiškai išsilaisvinęs Jūs, kupinas gra­žiausių vilčių, žiūrite j ateitį, kuri plačiai ir šviesiai atsiskleidžia prie­šais Jus. Visiškai lengvai plevenate vėjo nešamas jos link, jaučiatės lais­vas, neapsakomai laisvas, jaučiate posūkį savo gyvenime, jaučiate permainas, vykstančias Jūsų viduje. Jaučiate, kaip atsiskleidžia Jūsų są­monė. Visos baimės, visos negatyvios mintys, viskas, kas Jus slėgė, skęsta jūroje ten toli prie horizonto, nuskęsta giliai ir nebesugrąžina­mai, visam laikui, amžinai.

Jūsų galva visai lengva ir laisva, laisva nuo visų negatyvių minčių ir baimių, visai lengva ir laisva, neapsakomai lengva ir laisva. Visa, kas neigiama, visos baimės atsiskyrė nuo Jūsų kaip ryto rūkas, išsisklai­dantis nuo saulės spindulių. Jūsų praeities tamsa išnyko, dingo, išsisklaidė. Jaučiate savo būties nepakartojamumą, juntate naujo laiko pra­džią, matote, kaip Jums aušta naujas laikas - kaip jis kyla iš praeities tarsi feniksas iš pelenų. Jūsų sąmonė plačiai atverta ir Jūs juntate, kaip auga Jūsų jėgos, auga kaip gėlės, kurios saulės dėka pralaužia dirvos plutą, auga ir klesti, atsiskleisdamos visu savo grožiu. Dabar Jūs visiš­kai išsivadavęs nuo visko, kas neigiama, nuo visų baimių. Jūs atsikra­tėte praeities pančių ir esate laisvas, visiškai laisvas nuo visų būtinu­mų, nuo prievartos, Jūs atsiskleidžiate, atsiskleidžiate galingoms pozi­tyvioms jėgoms.

Ir Jūs įsileidžiate į savo vidų visa, kas teigiama, pozityvu. Ir juntate, kaip platėja Jūsų sąmonė, kaip didėja Jūsų pasitikėjimas savimi, kaip ligi šiol nelaisvėje tūnojęs Jūsų pasikliovimas savo jėgomis dabar išsi­skleidžia visa jėga, kaip jis auga.

Jūs jaučiate, kaip pasitikėjimas savimi, pasikliovimas savo jėgomis lyg karšta srovė teka Jūsų kūnu. Juntate, kaip savimonė ir pasitikėji­mas savimi bei jų sukelta šilta srovė užlieja ir pripildo Jūsų kūną, kaip pasitikėjimas savimi ir naujoji, stipri savimonė įsiskverbia į Jūsų kūną iki pat paskutinės ląstelės. Jus galingai užlieja pasitikėjimo savimi, sa­vimonės, savo vertės suvokimo jausmai. Jūs be baimės ir be negatyvių jausmų augate ir klestite vešlioje dirvoje ir jaučiate, kad pats savo jėgo­mis galite pasiekti viską, ko tik užsimanysite.

Su kiekvienu kvėptelėjimu vis labiau ir labiau juntate Jumyse vyks­tančias pozityvias permainas. Ir Jūs alsuojate giliai ir laisvai, labai gi­liai ir visai laisvai, įkvepiate - iškvepiate. Staiga pajuntate visą Jumyse esančią pozityvią jėgą, jaučiate, kaip pozityvi energija, kuri su kiekvie­nu įkvėpimu skverbiasi į Jūsų kaktą, pripildo visą Jūsų kūną šilta ir malonia banga. Juntate, kaip pakyla Jūsų galva, kaip Jūs laisvai, tvir­tai, pasitikėdamas savimi stovite gyvenime it kokia uola bangų mūšoje, kupinas pasitikėjimo savimi ir savo vertės suvokimo.

Kvėpuokite visiškai ramiai ir tolygiai ir mėgaukitės ta nepakartoja­ma atsipalaidavimo būsena, ta laisve ir tuo vidiniu saugumo jausmu, na, paprasčiausiai mėgaukitės ta nuostabia būsena. Jausitės kaip ką tik gimęs. Nuo dabar Jūs esate visiškai naujas žmogus, kiaurai persunktas pozityvių jėgų. Niekas ir niekada negali Jums nieko padaryti. Jūs esate tikras saugumo įsikūnijimas. Jūs žiūrite tik į ateitį. Visa, kas už Jūsų, praėjo ir yra pamiršta. Viskas, kas Jums svarbu, laukia Jūsų ateityje.

Kvėpuokite visiškai ramiai ir tolygiai ir pajusite, kad prasideda naujas laikas, kupinas jėgos ir šviesumo, absoliučiai pozityvus laikas. Visa, ką Jūs mąstote, jaučiate ir darote, ateityje bus teigiama. Ir to vidinio pozi­tyvaus nusistatymo padedamas Jūs pasieksite viską, ko tik imsitės. Ra­site visų problemų sprendimus. Pozityviosios jėgos atskleis Jums visas galimybes. Jūs pats nustebsite matydamas, kaip lengva gyventi, kai tavyje yra pozityvių jėgų. Visos problemos tada atrodo menkos ir nie­kingos.

Iš Jūsų pasąmonės išneria naujos idėjos. Idėjas, kurias Jūs norite įgyvendinti, galite įgyvendinti ir įgyvendinsite, padedamas Jumyse esan­čių pozityviųjų jėgų. Juk viskas prasideda nuo idėjos, kuri svajones pa­verčia tikrove.

Aiškiai ir suprantamai suvoksite viską, ko reikia, kad pasiektumėte savo tikslą. Suprasite, kad žinios yra jėga, su kuria pasieksite savo tiks­lą, kuri Jus pakylės aukštyn, ir Jūs imsite mokytis, mokytis, mokytis. Ir taip žingsnis po žingsnio artėsite prie savo tikslo, kasdien vis arčiau ir arčiau.

Įsivaizduokite savo tikslą kuo plastiškiau, kuo tiksliau, su visomis detalėmis. Įsivaizduokite, kad jau pasiekėte jį. Pamatysite, kad noras pasiekti tikslą kasdien didėja ir didėja.

Tikėjimas savimi, mintis apie tikslą leis Jums išspręsti visas proble­mas, kurios kiltų pakeliui j jį. Ir Jūs ženkite savo keliu pirmyn kupinas drausmės, tikėjimo savimi ir savo tikslu. Prieš save Jūs taip aiškiai matote savo tikslą, tarsi jau būtumėt pasiekęs jį, ir tas vidinis vaizdas Jumyse įsitvirtins taip tvirtai, kad taps Jūsų idealu. Jūsų gilus vidinis įsitikinimas spinduliuos ir į Jūsų aplinką, tai, kas pozityvu Jumyse, pa­veiks visus, esančius aplink Jus ir su Jumis. Jūsų pozityvus spinduliavi­mas kasdien vis stiprės, ir taip Jūs pasieksite savo tikslą kupinas jėgų, pasitikėjimo savimi ir savo jėgomis, tvirto tikėjimo savimi.

Jūsų pozityvus spinduliavimas paveiks Jūsų aplinką, kuri j pozityvų nusiteikimą gali atsakyti ir atsakys tuo pačiu. O tai savo ruožtu sustip­rins Jus ir Jūsų pozityvų nusistatymą. Jūsų jėgos ir žinojimas, kad ga­lite pasiekti viską, kasdien tolydžio didės.

Ir Jūs pajusite pirmuosius sėkmės požymius. Pajusite, kad pasitvir­tino tai, ko tikėjotės, pasitvirtino pozityvių jėgų dėka, kurios kasdien vis didėja. Kiekvieną dieną Jūs darotės vis labiau pasitikintis savimi, vis labiau pasikliaujantis savo jėgomis.

Kvėpuokite visiškai ramiai ir tolygiai ir su kiekvienu įkvėpimu vis geriau suvoksite Jumyse esančias pozityvias jėgas.

Esate pozityvus. Esate laisvas. Esate visiškai susitaikęs pats su savimi. Esate kupinas laisvės ir harmonijos. Niekas ir niekad negali Jums nieko padaryti. Esate aktyvus ir trokštate veikti.

Tikite savimi. Pasitikite savimi, pasikliaujate savo jėgomis, gerai suvokiate savo vertę. Vadovaujatės savo norais. Tai, ko norite iš tikrų­jų, yra Jums pasiekiama. Vis aiškiau ir ryškiau matote savo tikslą. Darote viską, kad pasiektumėt savo tikslą. Pasiekiate viską, ko tik užsinorite. Niekada nepasiduodate. Jūs esate prie tikslo.

Tie žodžiai giliai įsitvirtino Jūsų pasąmonėje, susiliejo su ja. Esate visiškai ramus ir atsipalaidavęs, kvėpuojate giliai, ramiai ir tolygiai. Jūs visas kupinas ramybės ir harmonijos.

Kvėpuokite visiškai ramiai ir tolygiai ir su kiekvienu įkvėpimu vis geriau,suvoksite Jumyse dabar esančias pozityvias jėgas.

Dabar Jūs kartkarčiais girdėsite kai kuriuos teiginius ir Jums atro­dys, kad jie ateina iš Jūsų pasąmonės gelmių.

Esu pozityvus. Esu laisvas. Esu visiškai susitaikęs pats su savimi. Esu kupinas ramybės ir harmonijos. Niekas ir niekad negali man nieko padaryti. Esu aktyvus ir trokštu veikti. Tikiu savimi. Pasitikiu savimi, pasikliauju savo jėgomis, suvokiu savo vertę. Vadovaujuosi savo norais. Tai. ko noriu iš tikrųjų, man pasiekiama. Vis aiškiau ir ryškiau matau savo tikslą. Darau viską, kad pasiekčiau savo tikslą. Pasiekiu viską, ko tik užsinoriu. Niekada nepasiduodu. Esu prie tikslo.

Ateityje pasieksite viską, ką norite pasiekti. Nuo dabar Jūs pats vie­nas, tik Jūs vienas nustatote, ką Jums galvoti ir daryti, nes nuo dabar esate pozityvus, absoliučiai pozityvus. Ką galvojate, tas ir esate. Esate pasitikinti savimi asmenybe.

 

10. Psichotechnika

 

            Tikslas: paaiškinti dažniausiai naudojamos psichofizikos

 

            Uždaviniai:

  • paaiškinti kvėpavimo ir judėjimo įtaką psichiniai savijautai;
  • pristatyti atsipalaidavimo technikos;
  • supažindinti su savitaiga.

 

10.1. Kvėpavimas ir judėjimas

 

            Emocinių krizių metu, kritiniais momentais, išsekus ir jaučiant fizinį skausmą gilus kvėpavimas yra priemonė sušvelninti negatyvią būseną. Kiekvienas iš savo patirties žino, kad … ryšio tarp kvėpavimo ir fizinės bei dvasinės būsenos. Juokas, atodūsiai, žiovulys, riksmas ir kt. yra visiškai natūralios reakcijos, padedančios patenkinti emocinius poreikius. Jos duoda kūnui tai, ko jam tuo momentu reikia – deguonį, nes stiprioms reikia daugiau energijos. Visi neigiami jausmai – skausmas, išgąstis, baimė, pyktis, liūdesys, net depresija – lokalizuojasi pokrūtinyje, saulės rezginyje, kuriame atsiranda spazmai it trukdo pilnam, diafragminiam kvėpavimui.

            Rytų filosofijos ir dvasinės praktikos kvėpavimą laiko ne vien deguonies tiekimu, bet ir kosminės energijos, vadinamosios prana, priemumu. Prana būdama pirmine pozityviąją energija persmelkia visą kas gyva, palaiko gyvybę. Deguonis yra energija kūnui, o prana yra energija psichikai, sielai, sąmonei, pasąmonei. Tikslingai naudojant energiją, kontroliuojant gilų kvėpavimą galima pasiekti psichinių blokų pramušimo, kompleksų nusimetimo. Yra pastebėta, kad bailūs ir pasyvūs žmonės kvėpuoja negiliai, o tai sukelia įtampą, ypač piečių juostos, kaklo srityse, bei pilvo. Besidžiaugiantys gyvenimu, dinamiški žmonės, priešingai, kvėpuoja giliai. Šiandien daugelis žmonių nebemoka kvėpuoti natūraliai – krūtine ir pilvu, todėl jie skundžiasi fizine, psichine ir dvasine disharmonija. Kas kvėpuoja taisyklingai, tas yra susitaikęs pats su savimi. Kad suprastumėte, kaip veikia taisyklingas, natūralus, gilus kvėpavimas, kaip jį pajusti, padarykite tokį pratimą.

Atsistokite visai atsipalaidavęs ir tris kartus normaliai įkvėpkite ir iškvėpkite. Iškvėpęs trečiąjį kartą, tą iškvėpimą tęskite ir toliau, išstumkite iš savo plaučių beveik visą orą, kiek tik pajėgsite (tada pajusite oro badą), o po to įkvėpkite. Pajuskite, kaip Jūsų krūtinės ląsta ir pilvas plečiasi ir plečiasi, pajuskite, kaip Jūsų plaučiai prisi­pildo iki pat pečių. Pajuskite malonų ir išlaisvinantį itin gilaus kvė­pavimo poveikį.

Kartokite tą pratimą kelis kartus per dieną, tik kiekvieną kartą ne daugiau kaip vieną du kartus iš eilės, nes kitaip gali pasireikšti hiperventiliacija ir jos sukeltas apsinuodijimas deguonimi su kai kuriomis neigiamomis pasekmėmis.

Šis ekstremalus kvėpavimo pratimas padės Jums pajusti, kokia Jūsų plaučių talpa. Kiekvienam verta išmokti teisingai ir giliai kvė­puoti. Senoji kareiviška taisyklė „Krūtinę išpūsti, pilvą įtraukti" yra kenksmingiausias dalykas, kokį tik įmanoma sugalvoti, nes toks kvėpavimas sukelia įtampą ir baimę. Tačiau baimė ir vergiškas klus­numas kaip tik ir yra tai, ko nori ir ko reikalauja visokiausi vadai vadukai.

            Kvėpavimo treniravimas

Patogiai atsigulkite, užsimerkite ir sutelkite dėmesį į savo kvėpavi­mą. Pajuskite, kaip oras įteka į plaučius ir išteka iš jų. Apie tris minutes be pertraukos sekite atskirus įkvėpimus ir iškvėpimus. Da­bar pamažu giliau iškvėpkite. Pastebėsite, jog įkvėpimų veikti ne­reikia -jie savaime tampa gilesni.

Pamažu įkvėpkite ir iškvėpkite vis giliau. Kvėpavimo ritmo ne­keiskite. Išlikite ramus. Pajusite, kad viršutinėje krūtinės srityje rau­menys vis labiau atsileidžia. Kvėpuokite ramiai ir atsipalaidavęs, be jokių pastangų. Dabar įsivaizduokite, kad įkvepiant į Jūsų vidų skverbiasi ramybė, o iškvepiant visi neramumai palieka Jūsų kūną. Po kelių minučių ramybės įkvėpdamas, savitaigos padedamas, pri­dėkite vieną iš šių ar kitokių pozityvių įtaigų: ramumo, geros savi­jautos, pasitikėjimo savimi, sveikatos, pozityvios energijos.

Iškvėpdamas galite, padedamas savitaigos, iškvėpti viską, kas Jus slegia: blogą savijautą, karštligišką skubėjimą, stresus, baimes, negatyvias mintis ir t.t.

Kvėpavimo treniruotei Jums reikės apie 20 minučių. Po to leis­kite kvėpavimo dažnumui ir gilumui grįžti prie normos.

            “Mano kūnas prisipildo deguonies ir pozityvios energijos”

Užimkite Jums patogią atsipalaidavimo pozą (atsigulkite ar atsisės - i kitę). Užsimerkite. Įsivaizduokite, kaip Jūsų kūnas priplūsta pozityvios energijos. Įsivaizduokite, kad priešais Jus stovi tuščias butelis ir į jį teka šaltas vanduo. Šalto vandens lygis butelyje pamažu kyla vis aukščiau, butelis prisipildo, ir pagaliau vanduo ima lietis per viršų. Lygiai taip pat su kiekvienu įkvėpimu Jumyse pamažu vis aukščiau kyla, pradedant nuo kojų, šalta pozityvi energija. Praną pripildo visą Jūsų kūną ir pro viršugalvį išsilieja iš Jūsų galvos. Pajuskite, kaip kyla pozityvi energija, pajuskite, kaip Jus užlieja vė­sa, kaip ji kutena, ar patirkite dar kokį nors Jums malonų, fiziškai juntamą jausmą stubure, rankose, kojose, visame kūne.

Tai darydamas iš pradžių stenkitės sąmoningai reguliuoti pasi­krovimą teigiama energija. Tam pamažu pradėkite giliau kvėpuoti. Nesiedamas su tuo pernelyg didelių vilčių, stebėkite, kaip didėja gyvybinė jėga ir kaip Jūs ją juntate.

Kas kartą, kai darysite šį pratimą, stenkitės įsivaizduoti tuos pa­čius dalykus, tam kad Jūsų pasąmonė, ilgainiui vien tik Jums są­moningai pradėjus giliau kvėpuoti, pradėtų išlaisvinti Jumyse esan­čią gyvybinę energiją, kuri sustiprins Jus fiziškai, dvasiškai ir pro­tiškai.

            Nors judėjimas pats savaime dar ne viskas, tačiau be jo nieko nėra, viskas visatoje, žemėje, ląstelėje, atomuose juda. Judėjimas yra materijos ir energijos stabilizatorius, gyvybės išraiška, stagnonija, sąstingis tolygus gamtos ir žmogaus mirčiai. Tas kuris bent savaitę išgulėjo ligos atveju lovoje žino, kad ima atrofuotis raumenys. Žmogui geriausiai judėjimo rūšasyna pasivaikščiojimas, bėgimas, fiziniai pratimai. Daugelis žmonių kasdien sėdi daugiau kaip po aštuonias valandas. Nevėdinami plaučiai, susilenkusi kūno poza sumažina deguonies patikimą į organizmą, dėl to silpsta širdies darbas ir organai, smegenys neaprūpinami pakankamai energija. Ypač daug deguonies reikia atliekant protinį darbą. Geriausi judėjimo pratimai jų naudingumo mažėjimo tvarka yra šie:

-              bėgimas;

-              plaukimas;

-              važiavimas dviračiu;

-              ėjimas;

-              keliavimas pėsčiomis;

-              bėgimas vietoje;

-              žaidimai kamuoliu ir kt.

 

10.2. Atsipalaidavimo būdai

 

            Muzika

            Senovės Kinijoje vienas iš svarbiausių kankinimo būdų buvo kankinimas muzika. Monotoniški greiti be palydos aidintys ritmai palauždavo auką, nes neatlaikydavo žmogaus vegetacinę nervų sistema, o galiausiai ir visas organizmas. Yra sukurta šiandiena speciali, relaksacijai skirta muzika. Muzikos ritmų įtakoje greitai kinta sąmonės būsenos, jos dėka galima įeiti į transą (gilus įėjimas į sąmonę), tonizuoti psichinę veiklą, kaisti nuotaikos. Smegenų bioritmai klausant muzikos rezonuoja su oro virpesių (muzikos garsų) ritmais. Įrodyta, kad muzikos garsai ir ritmai veikia pulso dažnį, kraujo apytaką, visą vegetacinę sistemą. Bulgarų gydytojas ir psichologas, sugestologijos pionierius Georgijus Lozanovas septintame dešimtmetyje padarė atradimą, kad tam tikros rūšies muzika su specifiniu ritmu sukelia atsipalaidavimo būseną, kurioje protas tampa budrus, sutelktas, efektyviau veikiantis.

            Priešingai, norint nuraminti protą, susikoncentruoti į save būtina pasiekti alfa smegenų bioritmą. Šis smegenų veiklos dažnis sulėtina fiziologines organizmo funkcijas, o alfa bangos išstumia greitesnes beta bangas – atitinkančios būdraujančią sąmonę, nukreiptą į išorinį pasaulį. Alfa dažnio – tai gilios relaksacijos būsena, kurioje išlieka sąmonė, tik ji nukreipiama į vidinio pasaulio stebėjimą, pažinimą ir vizualizacijų būdu atlieka psichikos korekciją. Klausant specialią relaksacijos muziką savaime galima pereiti į alfą būseną, tik dar būtina užslopinti, nuvyti kasdieninius rūpesčius.

            Gilios relaksacijos (alfa dažnio būvis) pratimai yra skirti proto, psichikos galioms atgauti. Išmokti atsipalaiduoti taip pat reikia mokytis, bet tai nėra sudėtinga ir pasiekiama kiekvienam, kas nusprendė sąmoningai reguliuoti savo savijautą. Daugelis žmonių dėl ilgalaikių stresų (distresų) yra pastoviai įsitempę, užmiršo ką reikia jaustis komfortiškai, todėl jiems būtina pradėti praktikuoti psichotechnikas.

            Progresyvusis raumenų atsipalaidavimas       

Geriausias būdas kūnui atsipalaiduoti yra vadinamasis progresyvusis raumenų atpalaidavimas, kurio metodiką sukūrė amerikiečių psichologas Edmundas Jacobsonas. Šiuo metu Amerikoje tai populiariausias atsipalaidavimo būdas.

Pagal šį būdą, 16 įvairaus dydžio raumenų grupių viena po kitos sistemingai įtempiamos, o maždaug po septynių sekundžių vėl atsipalaiduojamos. Tai atliekant, pačiam reikia stebėti, kas darosi su atitinkamomis raumenų grupėmis. Tai leidžia suvokti įtempimą ar net traukulius ir po to einantį suglebimą ir atsipalaidavimą. Tas atsipalaidavimo pojūtis panašus į fizinio nuovargio jausmą.

Intensyviai įtempus raumenis suspaudžiamos kraujagyslės. Pri­sotintas deguonies kraujas tada nepasiekia reikiamų sričių, ir nuo­vargį sukeliančios medžiagos neišgabenamos iš audinių. Pasekmė - greitas nuovargis. Kai po to raumenys atsileidžia, kraujagyslės vėl išsiplečia ir organas aprūpinamas krauju, o atsipalaidavimo pojū­tis išplinta po atitinkamą sritį. Didelis skirtumas tarp įtempimo ir atsipalaidavimo, kuriuos skiria vos kelios sekundės, sukelia vidinį fizinį jautrumą, kuris daugeliui yra visiškai naujas, anksčiau nepa­tirtas dalykas.

Taikant šį fizinio atsipalaidavimo metodą, svarbu laikytis izometrinio raumenų treniravimo tam tikro eiliškumo. Jei iš pradžių reikia atskirai treniruoti kiekvieną iš 16 raumenų grupių, tai po kurio laiko jau galima jas sujungti po kelias. Atsipalaiduoti pavyks­ta vis greičiau. Kasdien treniruojantis, kaip ir autogeninės treni­ruotės atveju, ima reikštis įpratimo efektas, ir atsipalaidavimas pra­sideda jau po kelių sekundžių, vos ne kaip nuspaudus mygtuką. Visas organizmas atsipalaiduoja fiziškai, psichiškai ir dvasiškai ir pasiekia optimalią harmoningą būseną, kuri sukelia geros savijau­tos pojūtį ir sudaro sąlygas vidinei energijai panaudoti.

Galite įsirašyti ar paprašyti, kad Jums įrašytų į magnetofono juos­telę šį E. Jacobsono pratimą.

Patogiai atsigulkite ant nugaros.

Užsimerkite ir giliai, ramiai, tolygiai kvėpuokite: įkvėpkite - iškvėpkite.

Sutelkite dėmesį į savo dešiniąją plaštaką ir dešinįjį dilbį. Sugniaužkite dešiniąją plaštaką į kumštį ir pajuskite įtampą dešiniosios plašta­kos raumenyse. Įtempkite raumenis dar smarkiau - po to dar smar­kiau - ir laikykite juos įtempęs. Paskui atleiskite. Tegu dingsta visa įtam­pa. Atgniaužkite plaštaką, tegu ji visiškai suglemba ir nukrinta ant pa­grindo. Dabar stenkitės pajusti, kaip iš tos plaštakos dingsta bet kokia įtampa. Po to nukreipkite dėmesį į savo kairiąją plaštaką ir kairįjį dilbį. Sugniaužkite kairiąją plaštaką į kumštį ir kartu įtempkite dilbį. Stenki­tės, kad ir dilbio raumenys sukietėtų. Įtempkite juos stipriau - dar stip­riau - ir laikykite įtempęs. Paskui atleiskite. Atgniaužkite kumštį, visiš­kai atpalaiduokite plaštaką ir leiskite kairiajai rankai sunkiai nukristi ant pagrindo. Dabar stenkitės pajusti, kaip dingsta įtampa, ir mėgauki­tės tuo maloniu atpalaidavimo pojūčiu.

Dabar vėl sutelkite dėmesį į dešiniąją plaštaką, dešinįjį dilbį ir deši­nįjį žastą. Vėl sugniaužkite dešiniąją plaštaką į kumštį ir kartu įtempki­te dilbį ir žastą. Įtempkite juos smarkiau, po to dar smarkiau. Dešinio­sios rankos raumenys dabar labai kieti. Laikykite juos įtempęs. Paskui atleiskite. Tegu visa įtampa dingsta ir ranka sunkiai nukrinta ant pa­grindo.

Pajusite malonų atsipalaidavimo jausmą, kuris dabar apims visą Jūsų dešiniąją ranką. O dabar įtempkite kairiąją ranką. Sugniaužkite kairiąją plaštaką į kumštį ir įtempkite rankos raumenis, kad jie sukie­tėtų. Įtempkite juos stipriau, dar stipriau ir laikykite įtempęs. Po to vėl atleiskite. Tegu visa įtampa dingsta iš Jūsų kairiosios rankos. Mėgauki­tės maloniu atsipalaidavimo pojūčiu, kuris dabar pamažu plinta, apim­damas abi rankas. Rankos dabar guli ant pagrindo visiškai nuvargu­sios ir sunkios.

Sutelkite dėmesį į savo veidą. Įtempkite visus veido raumenis, su­raukite kaktą, prisimerkite, atitraukite atgal lūpų kampučius. Sukąskite dantis ir laikykite įtempęs raumenis. Po to atpalaiduokite visus veido raumenis. Veido raumenys dabar bus vėl lygūs ir atsipalaidavę, ne­įtempti. Dantys nebesusilies, liežuvis bus suglebęs ir atsipalaidavęs. Pajusite, kaip atsipalaidavimas išplinta po visą Jūsų veidą. Dar kartą įtempkite veido raumenis. Suraukite kaktą, smarkiai prisimerkite, lū­pų kampučius atitraukite atgal, dantis sukąskite. Įtempkite raumenis dar labiau ir pajuskite įtampą. Po to atleiskite veido raumenis. Tegu visi jie būna visiškai atpalaiduoti. Dantys nebesusiliečia, liežuvis suglebęs. Mėgaukitės atsipalaidavimo, kuris išplinta visame Jūsų veide, po­jūčiu.

Dabar sutelkite dėmesį į sprando ir nugaros raumenis. Sutraukite mentes, palenkite galvą į priekį ir visu kūnu prisispauskite prie pagrin­do. Įtempkite smarkiau, dar smarkiau ir laikykite įtempęs. Po to atleis­kite. Tegu visa įtampa dingsta iš Jūsų sprando ir nugaros raumenų. Ir dabar mėgaukitės atsipalaidavimo pojūčiu. Dar kartą įtempkite spran­do ir nugaros raumenis. Vėl sutraukite mentes, galvą palenkite į priekį ir visu liemeniu prisispauskite prie pagrindo. Įsitempkite labiau - dar labiau - ir būkite įsitempęs. Po to atleiskite sprando ir nugaros raume­nis. Tegu visa įtampa dingsta. Pajuskite, kaip Jūsų sprando ir nugaros raumenys suglebę ir atsipalaidavę. Mėgaukitės tuo maloniu atsipalai­davimo jausmu, kuris vis labiau apima visą Jūsų nugarą.

Dabar giliai įkvėpkite - giliau, dar giliau - ir sulaikykite kvėpavimą. Po to iškvėpkite - tegu iš plaučių pasišalina visas oras. Dar kartą giliai įkvėpkite - giliau, dar giliau - ir vėl sulaikykite kvėpavimą. Po to iškvėpkite. Jūsų kvėpavimas vėl tampa ramus ir tolygus, labai ramus ir tolygus.

Dabar sutelkite dėmesį į savo dešiniąją koją ir dešiniąją pėdą. Iš­tieskite savo dešiniąją koją ir įtempkite visus jos raumenis, kad jie su­kietėtų. Įtempkite juos dar truputį - dar truputį - ir laikykite įtempęs. Po to atpalaiduokite koją. Pajusite, kaip dingsta įtampa iš Jūsų dešinio­sios kojos ir dešiniosios pėdos. Mėgaukitės atsipalaidavimo pojūčiu. Dešiniąją koją palyginkite su kairiąja. Dar kartą smarkiai įtempkite deši­niąją koją. Jos raumenys vėl smarkiai sukietės. Laikykite ją įtemptą. Po to vėl atleiskite. Tegu visa įtampa dingsta iš Jūsų dešiniosios kojos. Da­bar visoje dešiniojoje kojoje pajusite malonų atsipalaidavimo jausmą ir sunkumą. Palyginkite atpalaiduotą dešiniąją koją su kairiąja koja.

Dabar sutelkite dėmesį į kairiąją koją ir kairiąją pėdą. Ištieskite kai­riąją koją ir įtempkite visus jos raumenis, kad jie sukietėtų. Įtempkite juos dar truputį - dar truputį - ir laikykite įtempęs. Po to atpalaiduokite kairiąją koją. Tegu dingsta visa įtampa iš visos kairiosios kojos. Mė­gaukitės tuo maloniu atsipalaidavimo pojūčiu. Dar kartą smarkiai įtemp­kite kairiąją koją. Ištieskite tą koją ir taip įtempkite visus jos raumenis, kad jie sukietėtų. Įtempkite dar labiau ir laikykite įtempęs. 0 dabar leiskite įtampai išnykti. Pajusite, kaip dabar abi kojos yra pavargusios ir atsipalaidavusios, visiškai pavargusios ir atsipalaidavusios. Mėgau­kitės tuo maloniu atsipalaidavimo pojūčiu.

Dar kartą patikrinkite visas kitas raumenų grupes ir atsikratykite įtampos likučių. Dabar gulėsite visiškai atsipalaidavęs ir sunkus.

            Įsivaizdavimas, vizualizacija

            Įsivaizdavimas – tai psichinių vaizdų, esančių pasąmonėje sužadinimas. Pasąmonėje esantys vaizdai yra ryškūs, nuspalvinti emociniais išgyvenimais, nurodo žmogaus patirtų situacijų reikšmingumą. Sąmonėje neberegistruojami pojūčių įspūdžiai, ateinantys iš išorinio pasaulio, jungiasi į laisves asociacijas ir sujungiami su pasąmonėje sukauptomis patyrimo apraiškomis. Įsivaizduodamas, vizualizuodamas žmogus susitelkia į savo vidų, į jau nebesąmoningą patirtį, į savo pasąmonę. Pasąmonės kalba yra vaizdų kalba. Vaizdai sukelia jausmus, priklausomai nuo vaizdų turinio – pozityvaus ar negatyvaus, sukils tam tikrus mintys ir išgyvenimai. Įsivaizduoti – įsijausti į situacijas, pripildyti jas jausmų ir minčių. Jei yra negatyvi patirtis, tai tikslinga ją transformuoti į pozytivią, arba neutralizuoti, surasti naują santykį į ją. Jeigu nesiseka įsivaizduoti, reikia kantrybės ir treniruočių. Visi mes turime prigimtinį gebėjimą fantazuoti ir tai darome vaikystėje, tik vėliau gyvenimo patirtis ją užslopina. Supraskite, kas vaizduotę lavinti niekada nevėlu, niekada nevėlu keisti save ir tobulinti. Toliau pateikiami pratimai padės Jums vėl išmokti įsivaizduoti. Kai įvaldysite vieną pratimą, pereikite prie kito.

            Visi pateikti pratimai turi būti atliekami prieš tai atsipalaidavus, pasiekus smegenų alfa bioritmą, apie kurį jau buvo aiškinama. Čia pateikti reikalavimai aplinkai prieš pradedant gilią relaksaciją:

-          patalpą gerai išvėdinti arba praverti langą;

-          vilkėti patogiais, šiltais, rūbais;

-          patogi kūno poza (sėdima arba gulima);

-          pašalinti visus garsinius trukdžius, gyvūnus;

-          2 val. iki užsiėmimo nevalgyti, nevartoti alkoholio;

-          neprisikvėpinti stipriai;

-          nestiprus apšvietimas, prietema;

-          refleksinio kairės rankos “mygtuko” paspaudimas;

-          po seanso neklausyti trankios muzikos, nepulti skubėti;

-          atlikti lengvus fizinius pratimus, įjungiančius rankų ir kojų sąnarių mankštinimą;

-          pasiražyti kelis kartus giliai įkvėpti.

            Mokymuisi atsipalaiduoti prašome naudoti psichotechnikų kompaktinę plokštelę “Vizualinės kelionės”, esančia knygos gale priede. Plokštelėje yra trys programos:

  1. Mokymasis atsipalaiduoti, darbingumo atkūrimas (15 min.).
  2. Stiprų neigiamų emocijų neutralizacija, intelekto rodiklių kėlimas, psichikos tonizavimas (25 min.).
  3. Stresų nusimetimas, vidinio tvirtumo, pasitikėjimo savimi įgavimas (25 min.).

            Išmokus, atlikus tris programas kompaktinėje plokštelėje, galite savarankiškai pasirinkti atitinkamus pratimus testo forma.

1. Žvaigždžių kvėpavimas

Ši vizualizacija pašalina negatyvą, jos pagalba praeina skausmas (mėlyna spalva), mieguistumas (magnetinės spalvos – raudona, oranžinė, geltona), bloga nuotaika. Spalvos pasirenkamos intuityviai.

-            Atsisėsti ant kėdės, nugara tiesi;

-            Tris kartus giliai įkvėpti ir iškvėpti;

-            Įjungti “kairės rankos” mygtuką ir atsirasti savo poilsio vietoje;

-            Įsivaizduojame dangų nusėtą sidabrinėmis žvaigždėmis. Pasirenkate vieną žvaigždę (spalva) ir pamatote krentantį spalvotą srautą į pakaušį ir apbaubiantį kūną. Spalvotas spindulys platus ir stiprus. Pamatykite kaip oras ir jūs prisipildote švytinčios spalvos.

-            Įkvėpkite spalvotą orą per 1-2-3 skaičius, kvėpavimą sulaikyti iki 3, lėtai iškvėpkite. Tokį kvėpavimą pakartokite 3 kartus. Spalvotą srautą galima nukreipti į skaudamą vietą.

-             Padėkoti. Sukaupti dėmesį į kvėpavimą. Pasakyti kaip puikiai pailsėjote, pabudus būsite žvalūs, energingi, kupini gyvenimo džiaugsmo

-            Lėtai suskaičiuokite iki 5 ir atsimerkite.

            Stresus nuima turkio spalva (žalia su mėlynos spalvos priemaiša), geltona, auksinė ir oranžinė sumažina depresiją, pašalina baimes, blogas mintis. Magnetinės spalvos (raudona, oranžinė, geltona) aktyvina; elektrinės spalvos (žydra, mėlyna, violetinė) – ramina, žalia – harmonizuoja, atgaivina.

2. Vaivorykštinis tonikas

Ši vizualizaciją pripildo jus visomis vaivorykštės spalvų energijomis, būtinomis gerai savijautai, normaliam psichikos funkcionavimui. Magnetinės spalvos (raudona, oranžinė, geltona ) turi būti pirmiau, o vėliau elektrinės (žalia, mėlyna, žydra, violetinė).

-            3 kartus giliai įkvėpti ir iškvėpti.

-            Paspaudžiame mygtuką ir atsirandame poilsio vietoje Stovėdami po kriokliu, nusiplauname visą sukauptą negatyvumą (įsivaizduojame, kad krioklio vanduo yra baltai žydros spalvos).

-            Įsivaizduokite žydrą dangų, kuriame visu gražumu išsitiesė vaivorykštė.

-            Sukaupkite dėmesį į raudoną juostą Ji pradeda virpėti, vibruoti Po to ji atsiskiria nuo vaivorykštės ir artėja prie jūsų, tampa intensyviu raudonu debesimi. Kai debesys pasiekia jus, jis subyra į daugybę rubino kristalų ir jie nukrenta ant kūno.

-            Pajuskite, kaip rubinai paliečia odą ir virsta smulkiais vandens lašais, ir susigeria į odą. Visas jūsų kūnas prisipildo rubino spalvos, maloniai sušyla, sutvirtėja.

-            Kai kūnas prisisotina šia energija, odos poros atsidaro ir per jas išeina raudonas dūmelis maloniai apgaubdamas apie kūną, kaip mantija.

-            Pakartokite minėtą vizualizaciją su likusiomis 6-mis vaivorykštės spalvomis. Tada pamatome viršugalvyje trykštantį 7 spalvų fontaną, apgaubiantį visą kūną. Visas vaivorykštės spalvas nebūtina vizualizuoti per vieną seansą.

-            Padėkoti. Sukaupti dėmesį į kvėpavimą. Pasakyti sau, kad puikiai pailsėjote, pabudę busite žvalūs, energingi, kupini gyvenimo džiaugsmo.

-            Lėtai skaičiuoti iki 5, atsimerkti.

3. Ledinė siena

Ši vizualizacija pašalina vidinius kompleksus, blokus, trukdančius normaliam gyvenimui ir santykiams su žmonėmis. Ji panaikina traumuojančius praeities išgyvenimus.

-            3 kartus giliai įkvėpti ir lėtai iškvėpti.

-            Įjungti refleksinį mygtuką ir atsirasti savo poilsio vietoje.

-            Keliaujame į šiaurės ašigalį, sniego karalystę. Važiuojame rogėmis, pakinkytomis baltais šunimis Pajuskime oro gaivumą, greitį, išgirskime vėjo švilpimą.

-            Jūsų kelionę sustabdo ledinė siena. Jūs išlipate ją apžiūrėti ir pamatote, kaip palaipsniui ją ištirpina kaitrūs  saulės spinduliai. Neskubėkite, jei kils nemalonios emocijos. Leiskite joms išeiti. Pamatykite aiškiai, kaip tvirta siena pamažu težta, pradeda varvėti ir visiškai ištirpusi virsta spalvota bala.

-            Sėdate vėl į roges, lekiate į aukštą kalną, jaučiate neapsakomą palengvėjimą, tarsi kažkas sunkaus nuo jūsų nukrito Pasigožėkite nuostabiu sniego pasaulio peizažu.

-            Padėkokite. Sukaupkite dėmesį į kvėpavimą. Keli  lėti įkvėpimai  ir iškvėpimai. Mintyse pasakote, kaip puikiai pailsėjote, atsigavote, pabudę būsite žvalūs, energingi, kupini gyvenimo džiaugsmo.

-            Mintyse lėtai skaičiuojate 1-2-3-4-5 ir atsimerkite.

4. Mažas vaikas

Tai susitikimas su savimi pačiu 3 metų amžiuje, nes kiekviename žmoguje, nepriklausomai nuo jo amžiaus, gyvena vaikas. Ši vizualizacija išmoko pamilti save patį, nes tai yra būtina vidinės pilnatvės pajautimui.

-       3 kartus giliai įkvėpti ir lėtai iškepti.

-       Įjungiame refleksinį mygtuką ir atsirandame savo poilsio vietoje.

-       Pamatykime tekančią saulę, jos nušviestą dangų, spindulius, pajauskime ryto gaivumą, švarumą, išsimaudykime po kriokliu ir sušilkime saulėje.

-       Pamatykime, kaip pajūriu atbėga maža 3m. mergaitė(berniukas), užfiksuokime jos(jo) nuotaikas, savijautą, paklauskime kaip gyvena, kaip jaučiasi. Supraskime, kad tai mūsų dalis, kurią buvome užmiršę ir kuriai labai reikia jūsų meilės.

-       Paimkime šį vaiką ant rankų, apsikabinkime. Iš visos širdies pasiuskime jam savo meilę, globą, priimkite jį tokį, koks jis yra. Palaukime, kol vaikas pats parodys jums savo palankumą, pasitikėjimą ir
meilę Pažadėkime jam niekados daugiau jo neužmiršti ir visada mylėti.

-       Išpildykime visus jo norus: pažaiskite, nupirkite dovanų, žaislų. Pagalvokime ką dar dėl jos(jo) galime  padaryti, kad vaikas pasijaustų saugus ir mylimas. Po to pamatykime, kaip jis  sumažėja,   paimkime jį į delną ir kai visai sumažės, patalpinkime jį į savo širdį.

-       Padėkokime už šį susitikimą, supraskime jo reikšmę ir būtinumą. Sukaupkime dėmesį, į kvėpavimą. Mintyse pasakykite, kad pabudę būsime žvalūs, energingi, kupini gyvenimo džiaugsmo.

-       Lėtai suskaičiuokite iki 5 ir atsimerkite.

5. “Linguojantis rutulys”, (violetinė – oranžinė technika)

Ji padeda išsivaduoti nuo nemalonių išgyvenimų, patirtų gemalo stadijoje.

-            Atsigulkite ant grindų, užmerkite akis, kojas ir rankas atpalaiduoti, rankos guli šalia kūno, delnais į viršų.

-            Pereikite prie gilaus kvėpavimo, sąmoningai atpalaiduokite visą kūną, nuo pėdų iki viršugalvio.

-            Aiškiai įsivaizduokite kaip oras prisipildo violetiniu švytėjimu, galima panaudoti "žvaigždžių kvėpavimą".

-            Pakvėpavus 5 min. violetiniu oru, atsisėskite, akys lieka atmerktos, ištieskite nugarą kiek įmanoma, toliau tęskite kvėpavimą violetiniu oru. Pritraukite kelius prie krūtinės, apglėbkite kojas rankomis. Tai gemalo padėtis. Ir sulėkite galvą, padėkite ją ant kelių. Viską atlikite nuoširdžiai, bet nepersitempkite.

-            Įsivaizduokite, kaip apglėbusios kelius rankos prisipildo oranžinės šviesos. Ši spalva daug kam sukelia išgąstį ir stengiamasi iš jos išeiti. Tai traumų pasekmė, kurios stabdo judėjimą į priekį. Oranžinės rankos šias kliūtis nugali. Jei baimė grįžta pasakykite sau: "Taip aš jaučiu šį jausmą ir Įeikite jam išnykti".

-            Būdami tokiame būvyje pradėkite laisvai linguoti į priekį, atgal. Darykite tai lėtai ir ritmiškai. Atkreipkite dėmesį, kad nereikia užlaikyti kvėpavimo. Tęskite lėtą ir gilų kvėpavimą. Nesijaudinkite, jei teks apsiversti. Akys lieka užmerktos, vėl atsisėskite ir tęskite.

-            Pratimą atlikite 5 min, palaipsniui sustokite, lėtai ištieskite rankas, ir vėl atsigulkite ant grindų, atmerktomis akimis. Leiskite oranžinei spalvai išsisklaidyti per pirštų galiukus.

-            Dar 2 min.ramiai pagulėkite ir giliai kvėpuokite violetine šviesa o vėliau leiskite jai išblukti ir išsisklaidyti.

-            Dar 5 min. ramiai pagulėkite, atkreipdami dėmesį į sukilusias emocijas ir jausmus.

Labai svarbu kontroliuoti kvėpavimą.

Pratimo metu gali būti netikėtumų. Gali apimti stiprūs jausmai, tuštuma ar sustingimas.        

Verksmas, kosėjimas, drebulys, gilus žiovulys, juokas rodo energijos išsilaisvinimą.

Visa tai susiję su gimdymo traumomis, patirtais pojūčiai. Šį pratimą reikia kartoti iki tol, kol sūpuojantis kils malonumo pojūčiai.

Po tokių pratimų kūne atsiranda lengvumas, džiaugsminga nuotaika. Tol kol nebus išsivaduota nuo gimdymo traumų, neįmanomą atstatyti harmoniją su aplinkiniu pasauliu. Atsikratykite sunkumo, žiūrėkite į gyvenimą, kaip į nuostabų nuotykį.

6. “Saulės dušas”

Ji suformuoja gerą dvasios savijautą, didina jautrumą meilei ir apvalo protą.

-            Geriau atlikti gulint. Lėtas kvėpavimas ir atsipalaidavimas.

-            Paskirkite dėmesį savo protui. Įsivaizduokite save esant kambaryje, pažiūrėkite, kas jame yra. Ar nematote netvarkos? Gal jis turi tam tikrą spalvą? Ar nėra pilkų ir tamsių dėmių?

-            Tęsdami gilų kvėpavimą leiskite protui pabūti tyloje ir nusiraminti. Gal pradžioje reikės keleto minučių: protas priešinsis, nes priprato būti veiklus. Būkite kantrus savo protui, nes reikia pasiekti, kad jokios mintys jūsų netrukdytų. Pasiekti svarstymų aktyvumo sumažėjimo.

-            Kai pajausite, kad intelektas ilsisi, įsivaizduokite, kad ant pakaušio atsiranda anga. Švelnus, šiltas, geltonas spindulys nukrito tiesiai j jus, iš mėlyno dangaus. Jis įsilieja per angą pakaušyje ir juda tiesiai į proto "kambarį" ir susprogsta į milijardus spindinčių auksinių kibirkščių.

-            Lai auksinė šviesa užpildo visą protą, užpildo visus kambario kampelius. Iki viršaus užpildykite įsivaizduojamą kambarį saulės srautu.

Kai jūsų protas prisipildys auksiniu žavumu, jis taps džiaugsmingas ir geranoriškas. Visos pilkos ir tamsios dėmės išnyks, kai pro jas praeis šviesa. Prašviesėjus protui, jūsų kūnas taps lengvesnis ir pajusite žvalumo antplūdį. Šiame būvyje galima pasilikti kiek norisi, bet jūs nusprendžiate iš jo išeiti.

-            Tvarkingai uždarykite angą galvoje. Perjunkite dėmesį į kvėpavimą. Padarykite keletą gilių įkvėpimų, kurie sugražins į tikrovę. Neskubėkite pakilti, keletą minučių palaukite, nes gali suktis galva.

Technika "saulės dušas" labai padeda kai daug baimių, sunkių nuojautų ir blogų minčių. Ji nepakeičiama esant depresijai, bet kokios prigimties. Nuliūdęs žmogus visuomet patiria kažkokius jausmus, depresijos būsenoje - tuštumą, joje nėra nei jausmų, nei norų. Depresija tai bespalviškumas, tai sielos neviltis. Auksinė spalva - labai gera priemonė nugalėti depresiją. Esant depresijoje neįmanoma žmogaus įkvėpti, nes viskas tamsoje. Vienintelis dalykas, ko reikia tokiam žmogui - nurodymai veiklai, rekomendacijos nugalint šią būseną.
Tada žmogui pasiūloma nusileisti j tamsią depresijos uolą. Tai ką žmogus ten suranda ir ką gali ten paimti sau - tai jis pats.   

Depresija suformuoja ypatingą atsipalaidavimą (nuvytusį) ir apatiškumą.

Užduotis yra tame, kad reikia surasti esminę depresijos būsenos priežastį. Kai užlėpsta sielos gelmėse baimė, depresijos pagrindas atsiranda žmogaus rankose, atsiranda galimybė ją suardyti. Būtinai nešiokite spalvingą aprangą. "Saulės dušas" atvers jums galimybę palaimingą sielos būseną.

 

 

 

 

 

 

 

 

11. Kuriančioji vizualizacija

 

Tikslas: atskleisti vizualizacijų ir minčių galią

 

Uždaviniai:

  • Paaiškinti vaizdinių kūrimo principus;
  • Pateikti praktines užduotis spalvų vizualizacijai.

 

            Kiekvienoje gyvenimo akimirkoje slypi beribė kuriamoji galia, o visatos gausa – neišmatuojama. Tik tvirtai išreikškite savo norą ir gausite visa, ko trokšta jūsų širdis. Kuriamoji vizualizacija – tai vaizduotės panaudojimo metodai, kuriais galite sukurti visa, ko trokštate. Tai nėra nei keistas, nei naujas, nei neįprastas reiškinys. Tiesą sakant, jūs darote tai kiekvieną dieną, kiekvieną minutę. Sąmoningai ar nesąmoningai jūs nuolatos naudojatės savo prigimtine vaizduotes galia, arba svarbiausia visatos energija. Dažnai šią jėgą žmogus naudoja nesąmoningai. Šiame skyriuje pateiksime žinias kaip naudotis prigimtine vaizduotės galia sąmoningai ir susikurti tikrai trokštamus dalykus: meilę, pasitenkinimą, gerus santykius, laimę, grožį, sveikatą, vidinę ramybę, harmoniją. Kuriamoji vizualizacija – tai gebėjimas kurti mintinius vaizdinius, pojūčius, išgyvenimus. Kai telkiamas dėmesys į tam tikrą mintį ar vaizdinį, tuo pačiu į tai kreipiama teigiama energija, kuri laikui bėgant tampa objektyvia tikrove. Siekiamas tikslas gali būti įvairių lygmenų: fizinio, emocinio, protinio ar dvasinio. Vaizdiniuose galime kurti materialinę gerovę, naują darbą, sugebėjimus, pažintis. Bet kuriuo atveju prieš vizualizacijos technikos pradžią reikia atsipalaiduoti, nurimti, susikoncentruoti į save. Norint naudotis kuriamąja vizualizacija nebūtina tikėti kokiomis nors išorinėmis jėgomis. Vienintelis būtinas dalykas – pasikliauti troškimu praplėsti savo pažinimą ir atverti sąmonę ir protą naujiems teigiamiems patyrimams. Kuriančioji vizualizacija – tai prigimtinių, natūralių žmogiškų galių sąmoningas, tikslingas panaudojimas. Jos dėka žmogus pradeda veikti ir elgtis pagal visatos funkcionavimo ritmus. Kai pažįstame savo vidinio pasaulio dėsnius, suprantame jų kilmę, pranyksta paslaptis, jie tampa savaime suprantami. Tą patį galima pasakyti apie kuriamąją vizualizaciją. Ta, kas mūsų ribotam racionaliam protui (o riboja jį šiuolaikinis išsilavinimas, pasenusios, neteisingos nuomonės apie žmogų, asmeniniai kompleksai, socialiniai vertinimo stereotipai ir kita) atrodo neįmanoma, tampa aišku, kai perprantame ir imame taikyti psichikos veikimo dėsnius.

            Norint suprasti kuriančiosios vizualizacijos veikimą, reikia panagrinėti jos funkcionavimo dėsnius. Dabartinis mokslas ima atrasti reiškinius, apie kuriuos dvasiniuose mokymuose buvo žinoma daug amžių. Fizinė visata sudaryta ne iš materijos o iš jėgos, kuri vadinama energija. Visi daiktai, kuriuos suvokia žmogus savo jutimo organais, atrodo kieti ir atskiri vienas nuo kito. Tačiau pažvelgus į jų atominę ir subatominę struktūrą paaiškėjo, kad juos sudaranti kieta medžiaga yra sudaryta iš mažų ir dar mažesnių dalelių, o galiausiai paaiškėjo, jog visa tai – energija. Žmogus, viskas aplinkui sudaryta iš sutankėjusios energijos. Galime sakyti, jog žmogus yra vieno didžiulio energinio lauko dalis. O daiktai suvokiami apčiuopiami jutimo organais iš tiesų tėra įvairios bendros energijos formos. Energija virpa įvairiais dažniais, įgauna įvairias formas – nuo subtilių iki grubių. Mintis yra santykiniai subtili energijos forma, todėl greitai ir lengvai keičiasi. Apčiuopiami daiktai – tanki, koncentruota energija, todėl juda ir keičiasi lėčiau. Gamtos studijos: oras, vanduo, ugnis taip pat yra subtilios ir veikia į žmogaus savijautą, jo emocijas ir net mintis. Visos energijos formos tarpusavyje susijusios ir viena kitą veikia. Vienas iš energijos veikimo dėsnių yra tas, kad panašių dažnių energijos traukia viena kitą. Mintys bei jausmai – tai magnetinė energija, visiems yra žinoma, kad pagalvojus apie artimą žmogų jis paskambina, arba netikėtai susitinkate. Sumąstėte, kad jums reikalinga tam tikra informacija, o nuėję į knygyną radote reikiamą knygą. Mintis būdama greita, mobili energijos forma veikia akimirksniu.

            Mintis yra tarsi projektas žmogaus galvoje, pagal kurį sukuriamas atvaizdas, traukiantis į save energiją ir galiausiai virstantis konkrečią apčiuopiamą formą. Šis dėsnis galioja net tada, kai nesiimama konkrečių veiksmų minčiai įgyvendinti. Galvoje turima mintis turi tendenciją pasireikšti per fizinę formą. Lygiai taip pat veikia pasąmoningos mintys ir jausmai. Praktiniu požiūriu tai reiškia, kad į savo gyvenimą žmogus pritraukia tai, apie ką daugiausiai galvoja, tvirtai tiki, ryškiausiai įsivaizduoja. Iš pradžių galima užsiimti kuriamąja vizualizacija tam tikru momentu, tačiau laikui bėgant, kai įsitikinama jos efektyvumu, tai tampa integralia mąstymo dalimi, ypatinga, vientisa sąmonės būsena.  Atsiranda supratimas, kad asmeninio gyvenimo kokybė priklauso kūrybinių minties, pasąmonės galių sužadinimo.

            Pradėjus praktikuoti kuriamąją vizualizaciją, labai svarbu mokėti gilaus atsipalaidavimo, apie kurį jau kalbėjome. Kai kūnas ir protas atpalaiduoti, smegenų bioritmai sulėtėja, ima vyrauti alfa bangos, fizinio ir protinio aktyvumo metu paprastai vyrauja beta bangos. Įdomu tai, kad vizualizuojant objektyvaus pasaulio pokyčiai įvyksta dėl alfa bangų poveikio, o aktyvesnės beta bangos pasaulio pokyčius veikia kur kas silpniau. Galima teigti, kad giliai atsipalaidavę užsiimsite kuriamąja vizualizacija, tai pasieksite gerokai daugiau, negu manipuliuodami daiktais arba žmonėmis. Patartina kuriamosios vizualizacijos pratimus atlikti vakare prieš užmiegant ar ryte tik nubudus, nes tuo metu kūnas kaip tik yra atsipalaidavęs ir jautrus.

            Pradedami praktikuoti vizualizaciją kai kurie žmonės nerimauja, nes užsimerkę “nemato” konkretaus vaizdo. Ne viskas pasiekiama iš pirmo karto, problemų daugiau turi racionalūs žmonės, kurių nesužadintas smegenų dešinysis pusrutulis, bet laikui bėgant viskas pavyksta. Labai svarbu nepadaryti skubotų, nepalankių sau išvadų “Kad nieko neišeis”. Nereikia patiems sukurti kliūčių, neprisirišti prie termino “vizualizavimas”, mintinį vaizdą ne visada būtina motyvuoti. Vizualizacijos metu galimi ne tik regimieji, bet ir kitų pojūčių išgyvenimai, susiję su judėjimu, lytėjimu, garsais, net jausmais. Tai priklauso nuo to, kurie jutimo kanalai yra dominuojantys. Reikia prisiminti, kad psichiniai vaizdai kuriami iš įvairios, jutiminiais ir atminties kanalais gautos informacijos. Vienas iš kliuvinių vizualizacijai yra baimė pažvelgti į savo vidų, atskleisti savo veiksmus, praeityje patirtus nemalonius išgyvenimus. Būtina žinoti, kad reikia išsivaduoti nuo pančiojančių jausmų ir ribojančių baimių, tik tam reikia šiek tiek drąsos ir pastangų. Kuriamoji vizualizacija – tai priemonė, kurios pagalba pašalinami paties žmogaus sukurti vidiniai kliuviniai, trukdantys harmoniją.

            Kiekvieno veiksmo pradžia reikalauja nustatyti tikslą. Būtina pasirinkti tikslus, kurių realumu jums būtų nesunku patikėti ir kuriuos būtų įmanoma įvykdyti artimiausioje ateityje. Kurdami siekimo tikslo vaizdinį sujunkite jį su pajučiais ir emocijomis. Galvokite ir jauskite tarsi visa tai jau įvykę ir realiai egzistuoja. Savo tikslą galima nupiešti, užrašyti, padaryti schemą ir kitaip.

            Sutelkus dėmesį į tikslą, būtina galvoti, tvirtinti tik teigiamai, neleisti patekti jokioms abejonėms. Tvirtinimai – pozityvūs teiginiai yra vienas iš svarbiausių kuriamosios vizualizacijos elementų. Tvirtinti reiškia norimą rezultatą padaryti tvirtu, jau egzistuojančiu. Daugelio žmonių galvose nepeliaujamai vyksta proto dialogas su savimi pačiu, jis suranda problemas nors jų ir nebūna. Viena iš užduočių yra sutramdyti “protą”, kad leisti išsiskleisti išminčiai ir intuicijai. Proto dialogą galima palyginti su senomis programomis, įrašytomis prieš daugelį metų, įtakojančiomis šiandieną. Tvirtinimai padeda pakeisti senas, nenaudingas mintis. Tai galinga technika, kuri per trumpą laiką gali pakeisti požiūrį, įsitikinimą, įprotį ir kita. Tvirtinimai gali būti tariami mintyse ar garsiai rašomi raštu ar net dainuojami arba giedami. Kasdien atliekamas dešimties minučių tvirtinimas gali sugriauti ilgus metus formuotus mąstymo, nuostatų štampus. Jeigu “pagaunate save” mintyse kartojant negatyvius teiginius, nedelsdami pasistenkite ištarti sau keletą teigiamų tvirtinimų. Tvirtinimu gali tapti bet koks pozityvus teiginys. Jis gali būti labai apibendrintas, specifinis ar konkretus.

Apie tvirtinimus reikia prisiminti kelis svarbius dalykus:

1. Visada sakykite tvirtinimus tik esamuoju laiku, ne bū­simuoju. Labai svarbu kalbėti apie savo troškimą kaip apie jau išsipildžius. Užuot tarę „susirasiu puikų darbą", tvirtin­kite sau „turiu puikų darbą". Tai jokiu būdu nėra melas — tai pripažinimas, jog visa kas pirmiausia įvyksta dvasinėje sferoje, o tik paskui pasireiškia fiziškai.

2. Tarkite patvirtinimus kuo pozityviau. Kalbėkite apie tai, ko norite, o ne apie tai, ko nenorite. Užuot sakę „nieka­dos daugiau nepramiegosiu", tarkite „visados atsikeliu lai­ku ir pilnas energijos". Šitaip elgdamiesi sukursite labai po­zityvų mintinį vaizdinį.

Kartais naudinga tvirtinimus formuluoti negatyviai, ypač tada, kai stengiatės pašalinti tam tikrus emocinius kliu­vinius ar žalingus įpročius, pavyzdžiui: „Norėdama pasiekti tikslą, privalau neįsitempti". Po tokio tvirtinimo visados turėtumėte suformuluoti pozityvų tvirtinimą, kad ir tokį: „Da­bar esu visiškai atsipalaidavusi ir susitvardžiusi, viskas vyksta lengvai ir be pastangų".

           3. Kuo trumpesnis tvirtinimas, tuo jis veiksmingesnis. Tvir­tinimas - tai aiškus teiginys, perduodantis stiprų jausmą. Juo jausmas stipresnis, juo stipriau jis veikia jūsų sąmonę.
Jeigu tvirtinimas gausus žodžių ar išvedžiojimų, jis netenka emocines įkrovos, o drauge ir savo galios

           4. Formuluokite tik tokius tvirtinimus, kurie jums visais atžvilgiais teisingi. Tai, kas tinka vienam, gali visiškai netikti kitam. Tvirtinimas turi būti pozityvus, atviras, išlaisvinantis,
stiprinantis. Jeigu jūsų suformuluotas tvirtinimas neturi šių požymių, performuluokite jį, pakeiskite vienus žodžius ki­tais, kol šis teiginys ims skambėti teisingai.

Kartais pirmąsyk pavartoję kokį nors tvirtinimą pajun­tame tam tikrą emocinį barjerą, ypač jeigu tvirtinimas iš tie­sų stiprus ir gali paveikti sąmonę. Tokiu būdu pasireiškia daugeliui mūsų būdinga permainų ir tobulėjimo baime.

            5. Visados prisiminkite, jog kuriate kažką nauja, dar nepa­tirta. Iš tiesų jūs nei keičiate, nei taisote jau esamus dalykus. Jeigu taip būtų, tai kiltų daug konfliktų, jums tektų kovoti. Todėl susitaikykite su jus supančia tikrove, tačiau drauge kiek­ vieną akimirką ieškokite naujų galimybių, kuriomis pasinau­doję galėtumėt sukurti trokštamus dalykus ir tapti laimingesni.

6. Tvirtinimai neturi prieštarauti jūsų jausmams ir emo­cijoms. Svarbu priimti ir išgyventi visus savo jausmus, netgi neigiamus, todėl nesistenkite jų pakeisti. Taip pat turėkite galvoje, kad tvirtinimai padės jums išsiugdyti naują požiūri į gyvenimą ir laikui bėgant jūsų potyriai ims vis labiau jus
tenkinti.

7. Išsiugdykite kiek įmanoma stipresnį tikėjimą, kad jūsų tvirtinimai realūs. Nors kelioms minutėms nuvykite abejo­ nes ir nukreipkite j tvirtinimą visą savo dvasinę energiją.

Jeigu abejones, vidinis pasipriešinimas ar neigiamos min­tys trikdo jūsų tvirtinimų praktiką, atlikite koki nors užtvarų pašalinimo pratimą ar imkite tvirtinimus užrašinėti. Apie tai kalbama ketvirtoje šios knygos dalyje.

Užuot mechaniškai kartoję tvirtinimus, geriau įtikėki­te, jog jūs iš tiesų gebate sukurti trokštamą tikrovę (taip iš tikrųjų ir yra!). Tai gerokai sustiprins tvirtinimų veiksmin­gumą.

Tvirtinimais galima užsiimti atskirai, tačiau atliekami drauge su vizualizacija jie tampa kur kas veiksmingesni. Yra ir kitų tvirtinimų praktikavimo būdų, apie kuriuos šioje kny­goje bus rašoma toliau.

Dažniausiai tvirtinimai tampa veiksmingi ir įkve­piantys, kai juos atliekantys žmones remiasi kokiu nors dva­siniu šaltiniu. Tai gali būti Dievas, įvairios dievybes, visata, aukštesniosios jėgos, Motina Žeme, dieviškoji meile ir dar daug kas. Jei minėsite šiuos ar kitus šventus vardus, jie su­teiks jūsų tvirtinimams dvasines energijos, be to, jūs išreikši-te pagarbą bendram visa ko šaltiniui

Galima sakyti, kad žmogaus būtį sudaro trys dalykai: buvimas, darymas, turėjimas.

Buvimas – esminė sąvoka, apibūdinanti gyvybę ir sąmonę. Tai potyris, kuris persmelkia susitelkus į dabarties akimirką, kai patiriamas gyvenimo džiaugsmas, saugumas, pasitikėjimas savimi.

Darymas – tai judėjimas ir veikla, kylantys ir natūralios kuriamosios energijos, tekančios kiekvienoje gyvoje būtybėje.

Turėjimas – būsena, kylanti bendraujant su kitais žmonėmis bei sąveikaujant su daiktais. Jis susietas su galimybe turėti ryšius su žmonėmis, daiktine nuosavybe. Buvimas, darymas ir turėjimas sudaro trikampį, kurio kraštinės palaiko vieną kitą. Šių dienų žmonės gyvena priešingai, nes stengiasi turėti kuo daugiau daiktų ir pinigų, tenkinti savo poreikius ir mano tokiu būdu tapti laimingi. Tačiau iš tikrųjų yra kita tvarka: visų pirma reikia būti tuo, kuo būti norite, tada daryti tai, ką norite, kad turėtumėte tai, ką turėti trokštate. Kuriamoji vizualizacija žmogui padeda atstatyti pažeistą pusiausvyrą tarp minėtų dalykų, harmoningai sujungti buvimą su nukreiptu darymų, bei išplėsti, įprasminti turėjimą.

Žmoguje egzistuoja trys pagrindiniai elementai, nulemiantys praktikuojamos kuriamosios vizualizacijos sėkmę.

  1. Troškimas. Jis turi būti nuoširdus, todėl paklauskite savęs ar tikrai norite to, ką sumąstėte.
  2. Tikėjimas. Kuo tvirtesnis tikėjimas, tuo daugiau pozityvios energijos pritraukiama tikslo realizacijai.
  3. Nusiteikimas. Būtina nusiteikti priimti vizualizuojamus dalykus, išsiaiškinti sau, ar šiuo metu reikia to, ko siekiate, patikslinti prioritetus.

Šių trijų elementų visuma sudaro ketinimą. Juo aiškesnis ir tvirtesnis ketinimas, juo lengviau ir greičiau kuriamoji vizualizacija subrandins vaisius. Jei ketinimas silpnas ar neaiškus, patyrinėkite savo abejones, konfliktus, baimes ir rūpesčius, patikslinkite ar pasirinkote tinkamą tikslą.

Kuriamosios vizualizacijos veiksmingumas ir sėkmingumas priklauso nuo žmogaus ryšio su jo dvasinėmis ištakomis, dvasiniu šaltiniu. Iš šio šaltinio trykšta begalinė visatos meilė, išmintis ir energija (jėga). Toks šaltinis yra kiekviename žmoguje – tai jo dvasia, aukštesnysis “Aš”, nemirtinga Dieviška dalis.

Kuriamosios vizualizacijos būdas reikalauja pasiduoti laisvai sąmonės srauto tėkmei, tai reiškia, jog norėdami ką nors pasiekti neturite įsitempti, pakanka mintyse turėti siekį. Savo tikslų reikia siekti atsipalaidavus, lengvai, yra pastebėta, kad kai žmogus per daug emociškai prisirišęs prie siekių atsiranda kliuvinių. Visatoje, gamtoje, žmogaus gyvenime veikia visuotinio davimo, energijos srauto dėsnis. Labai svarbu išmokti priimti iš visatos srūvančią gausų ir dalintis ja su kitais, tada vyksta energijos atsinaujinimas. Kai žmogus siekia gero tik sau, yra egoistiškas laisva energijos tėkmė sutrinka. Nereikia bijoti atiduoti, kiekvienas žmogus savyje turi neribotas meilės ir laimės atsargas, tačiau dažnai galvoja, kad laimę suteikia išoriniai dalykai. Privalu išmokti prisileisti prie vidinio Dieviškos meilės ir laimės šaltinio ir nukreipti jo srovę išorėn, nes toks poelgis teikia Didžiulį malonumą. Meilės energijos srautą nukreipdami išorėn sukuriate erdvę, kurią užpildo nauja energija, o šis procesas pats savaime teikia daug džiaugsmo. Tačiau negalime užmiršti, kad duodami turite mokėti pasakyti “ne”, jeigu davimas tampa nebeteisingas. Pradėję kreipti srautą išorėn, darykite tai nuolatos ir pajauskite to veiksmo teikiamą džiaugsmą. Pateikiame kelis srauto valdymo pratimus, kurie ugdo šį gebėjimą.

Pradėję kreipti srautą išorėn, darykite tai nuolatos ir pa-jauskite to veiksmo teikiamą džiaugsmą. Pateikiu kelis srau­to valdymo pratimus, kurie pravartus ugdant šiuos savo ge­bėjimus:

1. Pasistenkite elgtis palankiai kitų atžvilgiu pa­čiais įvairiausiais būdais. Atsisėskite ir sudarykite žmonių sąrašą, kurių pusėn norėtumėte nukreipti meilės ir palankumo srautą, pagalvokite, kaip tai at­liksite kitą savaite. Srautas gali lietis žodžiais, prisi­lietimais, dovanomis, telefono skambučiais, laiškais ar kitokiais būdais, kurie pagerintų šių žmonių sa­vijautą. Taip pat nepamirškite savęs, pasistenkite, kad ir jums būtų labai gera, nors tai pasiekti šiek tiek sunkiau.

Mokykitės tarti daugiau padėkos, susižavėjimo ir palankumo žodžių, vartokite juos kai tik manote, kad tinkamas laikas: „Kaip malonu, kad man padė­jote", „Esu be galo dėkinga", „Jūsų akių šiluma pataisė man nuotaiką" it t.t. (Taip verta kalbėti net tada, kai jūs tų žodžių šiek tiek drovitės).

2. Peržiūrėkite įvairius savo daiktus, atrinkite nereikalingus bei nenaudojamus ir išdalinkite juos kitiems.

          3. Jeigu labai taupote pinigus ir visuomet deratės, pasistenkite kasdien šiek tiek pinigų išleisti „vi­sai be reikalo". Pirkite produktus, kurie kainuoja keliais centais brangiau, negu esate pratę mokėti, leiskite sau jų įsigyti šiek tiek daugiau, užmokėkite už draugų kavą, paaukokite šiek tiek pinigų kilniems tikslams. Net iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas pa­našus poelgis padės jums Įtikėti gausos egzistavimu. Veiksmai šiuo atveju tokie pat svarbūs kaip ir žo­džiai.

         4. Pradėkite dešimtines praktiką. Dešimtine - tai dešimtosios savo pajamų dalies aukojimas baž­nyčiai, dvasinėms organizacijoms arba kokioms nors kitoms žmonių grupėms ar atskiriems žmonėms, ku­riuos, jūsų manymu, reikia remti. Tokiu būdu stip­rinsite teigiamas energijas ir pripažinsite, kad visa kas randasi iš visatos, o jūs savo ruožtu sumokate savo dalį šiam visa ko šaltiniui. Nesvarbu, ar aukosi­ te dešimtąją pajamų dalį, ar tik vieną procentą – tai vis vien padės jums pajusti nuolatinę srauto tėkmę.

           5. Būkite kūrybingi. Pagalvokite, kaip kitaip ga­lima išlieti savo energiją ir nukreipti ją j visatą savo pačių ir visų kitų labui.

Vizualiniai pratimai:

Ši vizualizacija valo kūną ir atveria energijos tėkmės kanalus. Pratimą labai pravartu atlikti tik prabudus, padedant gilesnes meditacijas ar norint atsipalaiduoti bei atgauti jėgas.

Atsigulkite ant nugaros. Rankas padėkite pa­togiai palei kūną arba ant pilvo. Užsimerkite, atsipalaiduokite, kvėpuokite lėtai, švelniai, įkvėpimą pradėkite pilvo apačia.

Įsivaizduokite, kad jūsų viršugalvis yra paniręs į auksines šviesos sferą. Giliai ir lėtai įkvėpkite bei iškvėpkite penkis kartus, neatitraukite dėmesio nuo šviesos sferos, jauskite jos spinduliavimą, sklindantį nuo jūsų viršugalvio.

Dabar dėmesį sutelkite į kaklo sritį. Ir vėl įsi­vaizduokite auksinės šviesos sferą, spinduliuojančią aplinkui kaklą. Giliai ir lėtai įkvėpkite bei iškvėpki­te penkis kartus, neatitraukite dėmesio nuo šviesos. Leiskite dėmesiui nusileisti žemyn iki krūtinės vidurio. Čia vėl įsivaizduokite auksinę šviesą, spin­duliuojančią iš jūsų krūtinės. Vėl giliai ir lėtai įkvėp­kite bei iškvėpkite penkis kartus, jauskite sklindan­čią šviesą.

Dabar dėmesį sutelkite į saulės rezginį, arba va­dinamąją „duobutę," tarp krūtines ir pilvo. Įsivaiz­duokite auksinę šviesą) spinduliuojančią iš kūno vi­durio. Vėl giliai ir lėtai įkvėpkite bei iškvėpkite pen­kis kartus, jauskite sklindančią šviesą.

Pagaliau sutelkite dėmesį į dubenį. Įsivaizduo­kite auksinę šviesą, spinduliuojančią iš dubens. Gi­liai ir lėtai įkvėpkite bei iškvėpkite penkis kartus ir jauskite sklindančią šviesą.

Galiausiai įsivaizduokite šviesą savo paduose, at­likite penkis kvėpavimo ciklus ir dėmesingai stebė­kite tą šviesą, kaip ji sklinda ir plečiasi.

O dabar vienu metu stebėkite visas šešias švie­sos sferas ir regėkite savo kūną lyg brangakmenių vėrinį, skleidžiantį energiją.

Lėtai įkvėpkite pilvo apačia, o iškvėpdami įsi­vaizduokite, kaip energija vienu kūno šonu leidžia­si nuo viršugalvio žemyn iki padų. Įkvėpdami įsivaizduokite, kaip ji kitu kūno šonu nuo padų kyla aukš­tyn iki viršugalvio. Pakartokite šį ciklą tris kartus.

Dabar lėtai iškvėpdami vizualizuokite energi­jos tėkmę nuo viršugalvio per kūno priekį iki padų, o įkvėpdami įsivaizduokite ir pajauskite, kaip ener­gija teka nuo padų per kūno užpakalinę pusę iki viršugalvio. Šį ciklą taip pat pakartokite tris kartus.

Toliau įsivaizduokite, kad energija susikaupė jū­sų paduose ir leiskite jai lėtai teketi kūno viduriu iki viršugalvio, pro kurį energija išspinduliuojama kaip šviesos fontanas ir vėl susirinkusi lėtai nuteka žemyn kūno viduriu iki padų. Pakartokite šį ciklą keletą kartų, galite jį tęsti tiek, kiek norisi.

Pabaigę šį pratimą  pajusite atsipalaidavimą, bet kartu energijos ir žvalumo antplūdį.

Rožinis apvalkalas

Patogiai atsisėskite arba atsigulkite, užsimerki­te ir kvėpuokite giliai, lėtai ir laisvai. Palaipsniui atsipalaiduokite vis labiau.

Įsivaizduokite trokštamus dalykus. Įsivaizduo­kite, jog tai jau įvyko. Nupieškite tai savo sąmonėje taip aiškiai, kaip tik galite.

Dabar apsupkite sukurtą vaizdinį rožiniu apval­kalu, kuo aiškiau „matykite"jo viduje savo tiksią. Roži­nė spalva siejasi su širdimi, tad šios spalvos virpesiai ap­sups jūsų vizualizuojamą dalyką ir iš jų rasis tik tai, kas tobulai atitinka jūsų egzistencinius poreikius.

Trečias žingsnis — paleiskite apvalkalą ir įsivaiz­duokite, kad jis nuplaukia visatos erdvėmis ir nusi­neša jūsų viziją. Sis veiksmas simbolizuoja, jog emo­ciškai jūs „paleidote" vizualizuotą dalyką. Dabar jūsų tikslas laisvai „plaukioja" visatoje, pritraukdamas bei surinkdamas reikalingą energiją, kad taptų tikrove.

Daugiau nieko daryti nereikia.

Kuriamoji vizualizacija ne tik metodas – kalbant apibendrintai, tai yra sąmonės būsena, iš kurios kyla suvokimas, jog esame nuolatiniai aplinkos, savęs kūrėjai. Žmogaus neįmanoma atskirti nuo dieviško kūrybinio principo. Pamatykite kiekviename gyvenimo mirksnyje kūrybinį tapsmą, nuostabų žaidimą.

 

11.1. Spalvų vizualizacija (pratimai)

 

Žmogus retai nusimąsto apie tai, kokį vaidmenį jo gyvenime atlieka spalvos. Žmogaus nuotaikos, elgesys, savijauta glaudžiai susiję su aplinkos, landšafto, interjero, aprangos spalvų gama. Skirtingi žmonės savitai reaguoja į spalvas.

Stiprų poveikį spalvos daro žmogaus pasąmonei, todėl greitai pastebimi rezultatai atliekant sąmoningas koncentracijas gilios relaksacijos metu. Todėl pateikti pratimai atliekami tik pilnai atsipalaidavus.

Visos šios vizualizacijos skirtos psichiniam komfortui, vidinei harmonijai pasiekti. Padėti pačiam sau kai pastebite, patiriate įvairias nepageidaujamas būsenas.

Raudona. Šios spalvos reikia gyvybinei jėgai atstatyti, kai yra:

-          greitas nuovargis;

-          retai patiriamas besąlyginis gyvenimo džiaugsmas;

-          dažnai mintimis grįžtama į praeitį;

-          greitai kinta nuotaikos;

-          neatleidžia beviltiška būsena.

Rezultatai: sušyla kūnas, didėja ryžtas, auga tikėjimas savo jėgomis, tampa optimistiškesniu, atsiranda linksmumas.

Vizualizacija

Pamatykite ugnies liepsnos po kojomis, pajauskite kaip šiluma paliečia padus, kyla kojomis, užpildo vidaus organus. Kai ugnis pasiekia širdį, atsiranda stiprus noras veikti, ir jis pasklinda po visą kūną. Po to raudona šviesa kyla į galvą ir išplinta visoje auroje. Dabar kūnas ir jūsų esybė susilieja su raudona spalva. Pajuskite spalvos teigiamas savybes, pamatykite raudonas bangas liečiančios kūną, išsimaudykite jose. Neskubėkite, retai, pasimėgaudami sugerkite šią energiją, prisipildykite tiek, kiek norisi. Padėkokite spalvai už jums suteiktus malinius išgyvenimus.

Sukoncentruokite dėmesį į kvėpavimą, pajauskite jo ritmą, mintyse lėtai suskaičiuokite nuo 1 iki 5, atsimerkite.

Oranžinė – ji saulės šviesos, kūrybiškumo energija, reikalinga kai:

-          pastebimas susikaustymas;

-          nejauku pasikeitus gyvenimo sąlygoms;

-          sunkiai priimamos naujos idėjos;

-          pasineriama į pesimizmą, depresiją.

Rezultatai: pajaučiamas atsipalaidavimas, keičiasi nuostatos, pranyksta baimės, nugalimi savo paties sukurti vidiniai apribojimai.

Vizualizacija

Pamatykite besileidžiančios saulės oranžines spalvas, pajauskite kai jos šilti spinduliai paliečia jūsų kūną. Leiskite spalvai apglėbti, įsileiskite ją per odą. Pradžioje oranžinis švytėjimas pripildo aurą, po to patenka į vidų ir sukuria švelnumo, minkštumo, jaukumo pojūčius. Kai kūnas prisipildo šia energija jūsų esybė užlieja džiaugsmo, didingumo, spontaniškumo išgyvenimas. Pamatykite save oranžinio švytėjimo jūroje, išsimaudykite jos banguose, pastebėkite, kad suaktyvėjo jūsų fantazija. Padėkokite spalvai už patirtus nuostabius išgyvenimus.

            Sukaupkite dėmesį į kvėpavimą, jo ritmą, pastebėkite įkvėpimų ir iškvėpimų lengvumą, pajauskite viduje gaivumą, lėtai mintyse suskaičiuokite nuo 1 iki 5, atsimerkite.

 Geltona – džiaugsmo ir spontaniškumo, laisvės spalva, naudojama kai:

-          pastebimas nuliūdimas;

-          manoma, kad niekas nemyli ir nesupranta;

-          aplanko apatija ir nusivylimas;

-          priekaištaujama, kad per mažai skiriate dėmesio kitiems;

-          turima prieštaringų jausmų ir idėjų.

Rezultatas: protas tampa aiškus ir imlus, greičiau užmezgami kontaktai, atsiranda džiaugsmas, lengvumas.

 Vizualizacija

Pamatykite baltą šviečiantį rutulį artėjanti link jūsų ir pakimbanti virš galvos. Pastebėkite jame visos vaivorykštės spalvos. Vienu metu suvokite, kad jums reikia geltonos spalvos, jos energijos, pamatykite ją spinduliuojančią, auksinę. Įtraukite šį spinduliavimą per ausų kaušelius ir pajauskite kai jis greitai pasklinda ir užpildo visą kūną. Auksinė spalva jus pripildo džiugesiu, laisve, nušviečia protą. Ši energija gimdo harmonijos jausmą, sustiprina pasitikėjimą savimi, moko save valdyti. Kai spalva užpildo kūną, tada išeina už jo ribų ir pripildo aurą, atneša optimizmą. Palaipsniu ima plėstis sąmonė, atsiranda naujų sumanymų. Pasinerkite į švytinčias geltonai auksines bangas ir sugerkite dvasios jėgą.

Padėkokite spalvai už suteiktas naujas jėgas, proto aiškumą. Sukaupkite dėmesį į kvėpavimą, jo ritmą, užfiksuokite viduje atsiradusį lengvumą. Lėtai mintyse suskaičiuokite nuo 1 iki 5, atsimerkite.

Žalia – harmonijos ir pusiausvyros spalva, suteikianti meilę ir pasitikėjimą pasauliu, naudojama kai:

-          atsiranda nepilnavertiškumo jausmas;

-          pasaulyje daugiau matoma negatyvumas ir pozityvumas;

-          tampama abejingu kitiems žmonėms;

-          sunku priimti save su trukumais.

Rezultatas: išsivaduojama nuo vidinio susiveržimo, atsiranda ramumas ir atvirumas kitiems, trokštate daugiau atiduoti, išvengiama kraštutinumų sprendimuose ir elgesyje.

Vizualizacija

Pamatykite save keliaujanti per šviesų žalią mišką, žaluma apsupa iš visų pusių, pripildo širdį, atnešdama ramybę ir tylų džiugesį. Vėliau pravažiuojate pievą ir gulate į jos žalią kilimą. Sugerkite žalumą akimis, leiskite jai įeiti kartu su kvėpavimų, rankos ir delnus ištieskite prisilietimui su švelniomis spalvos bangomis. Švytinti, spindulinga spalva patenka į kūną, užpildo jį, ir tuo pačiu neutralizuoja visas nuoskaudas, blogas mintis ir jausmus. Žalia energija ištirpina visą įtampą ir pradingsta kasdieniniai rūpesčiai, jumyse ima augti pasitikėjimas gyvenimu. Šio žalio srauto viduje pamatykite didelę spindinčią smaragdinę širdį ir atiduokite jai visus sielos skausmus, pajauskite kaip jie transformuojasi, virsta gėriu. Smaragdinis švytėjimas pripildo jus supančią aurą ir atneša viltį. Pabūkite šiame gaivinančiame, gydančiame žaliame bangavime, susitapatinkite su gyva dvasios jėga.

Padėkokite spalvai už suteiktą meilę, harmoniją, ramybę. Sukaupkite dėmesį į kvėpavimą, lėtai mintyse suskaičiuokite nuo 1 iki 5, atsimerkite.

Žydra – besąlyginės meilės, supratimo ir susitaikymo spalva, reikalinga kai:

-          užvaldo aistros, valdžios ir garbės troškimai;

-          nesusimąstoma apie poelgių pasekmes;

-          sunkiai vyksta adaptacija socialinėje aplinkoje

Rezultatai: atsiranda saugumo jausmas, daugėja gerumo ir vidinės darnos, padidėja atsakomybės jausmas, auga pasitenkinimas.

Vizualizacija

            Pamatykite save gulinta žalioje pievoje, o žvilgsnis nukreiptas į begalinį, žydrą, spindintį dangų ir palaipsniui jus skęstate, tirpstate dangaus švytėjime. Lėtai kvėpuokite ir kartu su oru į jus patenka žydrą spalvą ir jos bangos prasklinda pro visą kūną. Žydras spindesys pasiekia kiekvieną ląstelę, pripildoma žydros energijos, kuri stiprina pasitikėjimą savimi, intuiciją, suteikia išminties. Atsiverkite žydros šviesos tėkmei, leiskite jai pripildyti kūno aurą, o po to pasiųskite besąlyginę meilę visas pasaulio žmonėms. Ji patenka į visus kampelius, jos bangos užlieja visatą, jus pulsuojate visame ritme.

            Padėkokite spalvai už nepakartojamus palaimingus patyrimus, suteiktas dovanas. Susikoncentruokite į kvėpimą, lėtai suskaičiavus mintyse nuo 1 iki 5, atsimerkite.

            Mėlyna – susimąstymo, numatymo, taurumo spalva, reikia su ja kontaktuoti kai:

-          padidintas emocingumas, dirglumas;

-          sunku kontroliuoti savo reakcijas;

-          pastovūs savęs kaltinimas, pesimistinis požiūris į gyvenimą;

-          sunku būti savimi, elgtis natūraliai.

Rezultatai: išmokstame save suvaldyti, suprasti įvykius, auga teisingumas, didėja išminties, atsiranda pasitikėjimas savo intuicija.

Vizualizacija

            Pamatykite save nakties metu bežiūrintį į žvaigždėmis nubarstytą giliai mėlyną dangų. Pajauskite kaip bėrybės dangus, jo gelmė traukia prie savęs ir jos pulsuojanti jėga atplėšia jus nuo žemės. Kartu su kvėpavimu prisipildykite mėlyna energija. Leiskite šiai spalvai pripildyti kiekvieną kūno ląstelę. Pastebėkite kaip mėlynas švytėjimas panaikina įtampą, baimes, abejones. Protas darosi blaivus, stiprėja intuicija. Jumyse gimsta noras keisti savo gyvenimą, tobulinti save, pažinti tiesą. Išsimaudykite, prisipildykite mėlynos šviesos vibracijomis, pajauskite sąmonės plėtimąsi, atsiverkite dvasingumui. Pabūkite šioje būsenoje tiek, kiek norima.

            Padėkokite spalvai už suteiktus malonius išgyvenimus, naujus įspūdžius, vidinę pilnatvę. Susikoncentruokite į kvėpavimo ritmą, lėtai suskaičiavus mintyse nuo 1 iki 5, atsimerkite.

Violetinė – dvasingumo, integracijos, aukštų siekių spalva, naudojama kai:

-          pastebimas atitrūkimas nuo pasaulio, blaivaus proto stoka,;

-          užvaldo egoizmas ir pavydas;

-          manote, kad jus nekritikuojamas, abejingas kitiems;

-          dėl neaiškių priežasčių graužiamasi, jaučiatės apgauti;

-          kankina abejonės, depresija.

Rezultatas: apsivalo siela, pranyksta padidintas reikšmingumas, atsiranda susitaikymas, išmokstama atleisti, patirti besąlyginę meilę, pradedama pasikliauti vidiniu balsu.

            Vizualizacija

Jūsų dėmesį patraukia neįtikėtinai ryškus violetinis spindulys. Sekite spindulį, kuris jus nuveda į olą išklota švytinčiais ametistais. Pasinerkite į violetinio švytėjimo bangas, leiskite jam išvaduoti sielą nuo visų patirtų sunkumų, nemalonų prisiminimų. Bangos apsupdamos kūną išvalo jį, pajauskite viduje gimstantį švarumą, skaidrumą, jėgą. Supraskite ko atėjote į žemišką pasaulį. Olos gilumoje suraskite nedidelį vandens telkinį, pažvelkite į savo atvaizdą jame. Veide pamatykite ramybę ir kuklumą, džiaugsmą ir savigarbą. Įsileiskite violetinį švytėjimą, prisipildykite jo skleidžiama meile, išmintimi. Atsiverkite visa apimančioms violetinėms bangoms, pripildykite ją sąmonės kerteles, pajauskite augantį pasitikėjimą, numatymo jėgą. Violetinis švytėjimas valanti, sielą transformuojanti galia, dieviškos meilės apraiška.

            Padėkokite už suteiktas neįkainojamas dieviškas dovanas, besąlyginę meilę ir išmintį, už sielos atnaujinimą. Sukaupkite dėmesį į kvėpavimą, ritmą, lėtai suskaičiuokite nuo 1 iki 5, atsimerkite.

            Koncentracijos į spalvos padeda užmegzti ryšius su žmogaus vietine esme, savuoju aukštesniuoju “aš”, intuicija, grąžina suvokimo skaidrumą.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

12. Spalvų teorija

 

            Tikslas: parodyti spalvų ryšį su psichinėmis savybėmis.

 

            Uždaviniai:

  • aptarti spalvų įtaką psichinėms būsenoms;
  • nurodyti spalvų pozityves ir negatyves reikšmes;
  • pateikti M. Luscher spalvų psichologines charakteristikas.

 

Šviesos reikšmę sunku pervertinti, ir reikia pripažinti, kad apie jos visaapimantį vaidmenį žinome dar ne viską. Visi supranta aplinkos energijų poveikį žmogui, kuriame taip pat yra vidinės jėgos. Spalva, šviesa, garsas, magnetizmas yra energijos, besiskiriančios savo virpėjimo dažniu. Iš senų laikų šviesa buvo taikoma žmonių gydyme. Garsus amerikiečių gydytojas Džeikob Liberman, tiriant šviesos poveikį žmogui ilgus metus įrodė jos gydomąjį poveikį. Graikijoje Heliopolis (saulės miestas) buvo garsus savo gydyklomis - šventyklomis. Kokiu būdu šviesa veikia į žmogų? Mūsų akys ne tik regi, bet drauge yra savotiški langai, pro kuriuos šviesa įeina į kūną. Vienas šviesos srautas eina į smegenų centrą, kuriame sukuriamas regimas vaizdas. Kitas patenka į srautas epifizę (kankorėžinė liauka), kuri valdo organizmo nervų sistemą ir endokrininę sistemą, o jos reguliuoja fiziologines funkcijas ir emocijas. Psichika skirtingai reaguoja į tam tikrų spalvų poveikį. Liberman nustatė, kad epifizė turi sugebėjimą išskaidyti saulės šviesą į septynias spektro spalvas. Vėliau spalvos siunčiamos į tam tikrus organus ir sekrecijos liaukas. Mūsų fizinė ir psichinė savijauta sutrinka tada, kai mes nepakankamai gauname visų spektro spalvų. Daugelis sutrikimų sąlygoti dėl trukumo organizme mėlynos, žydros ir violetinės spalvų, aptinkamų saulės šviesoje. Gydymui Liberman naudojo akinius su įvairiais filtrais, praleidžiančios spalvų derinius arba atskiras spalvas. Jis pastebėjo, žalios spalvos efektyvumą esant jautrumui, emociniams sutrikimams (išsibalansavimui), neurozėms. Gydytojas sugebėjo gerinti atmintį, greitai panaikinti nuovargį, sulėtintas reakcijas. Labai dažnai negatyvi reakcija kyla į tas spalvas, kurių energijos žmonėms trūksta (nemaloni spalva yra užduotis, reikia išmokti ją priimti). Spalvų poveikyje gaminamos cheminės medžiagos, violetinė spalva gerina smegenų darbą, nes skatina melatonino hormono gamybą. Jo įtakoje jaunėjama, nyksta depresiją. Šviesa ir spalvos yra labai galingos psichinio poveikio priemonės. Tik nedaugelis žino apie spalvos, garso, skonio, kvapo ryšius, jų sąveika su organizmo pokyčiais. Žmoguje esančios energijos sukuria spalvų simfoniją. Kai mes dėvime atitinkamų spalvų rūbus, tai jie veikia į odą, į regėjimą ir atitinkamai mus nuteikia. Spalva veikia į visus asmenybės lygius: fiziologinį, emocinį, mentalinį, elgesio bei savirealizacijos.

Italas Paolo Lomazzi sakė, kad geltona ir auksinė spalva suteikia džiaugsmo ir linksmumo, žalia, mėlyna ir šviesiai raudona sukelia malonumą. Žmogaus auroje (energiniame apvalkale) yra septyni psichoenerginiai centrai (čakros). Kai žmogus dvasiškai ir fiziškai sveikas, jo aura švyti ryškiomis spalvomis. Pastebėta, kad net ląstelė ar audinys, kai jiems trūksta reikiamos spalvos keičiasi vibracijų dažnis, funkcijos bei įtaka šalia esančiom ląstelėms.

Japonijoje modeliuojama, ugdoma asmenybė, vadovaujantis sielos harmonija, jos siekiama lavinant jautrumą spalvoms. Piešinių pagalba nustatomos asmenybei trūkstamos spalvos, dominuojanti spalva. Septyni psichologiniai centrai (čakros) išsidėstę stuburo linijoje yra susieti tarpusavyje bei aplinkos ir Visatos energijomis, yra septynių  spalvų. Kultūroje trys pagrindinės spalvos atstovauja tris pasaulines vertybes:

-          valia, gyvybinė jėga - raudona;

-          dvasingumas, išmintis - mėlyna;

-          veiklumas,  racionalumas - geltona;

papildomos spalvos:

-          oranžinė - komunikabilumas (koncentruota geltona);

-          žalia – pusiausvyra, harmonija;

-          violetinė - integracija, abstraktus mastymas;

-          indigo - kritiškas mąstymas, logika.

Kiekvieno žmogaus savybių rinkinį prezentuoja spalvų dėsnis. Tam tikru spalvų dominavimas nurodo emocijų pobūdį, fizinę savijautą, mentalinius procesus. Egzistuoja nuomonė, kad spalviniai prioritetai yra biologiškai įgimti. Prancūzas P. Hades nusako asmenybės charakteristikas remdamasis pasirenkamomis spalvinėmis kompozicijomis.

Mėgėjai baltos - greitai patenka į ekstazę, turi laką, vaizduotę, religingi, mėgsta ramybę ir taiką. Jiems būdingos prieštaringas savybes: artumas-atitolimas, užuojauta-atsiskyrimas. Tokie žmonės svajotojai, linkę į kraštutinumus, turi parapsichinių gebėjimų, pasižymi "liūto" stiprybe ir "gyvatės" atsargumu. Jie siekia nugalėti pavydą ir kitus žemus potraukius. Pusiausvyros palaikymui jiems tinka žalia spalvų gama, savo savybių sustiprinimui - balta, būsenų pasikeitimui - ryškios spalvos.

Raudonos - tai aistros žmonės, mėgsta dominuoti, lyderiauti, yra ambicingi, užsispyrę. Mokantis įgyvendinti savo norus, mėgsta medžioklę, sportą, automobilių lenktynes.

Rožinės - žmonės, linkę būti iliuzijų ir pasakų pasaulyje, laukiantys stebuklų. Jie atsipalaidavę, švelnūs, užsisvajoję apie meilę, mėgsta komfortą ir namų jaukumą. "Rožiniai akiniai" jiems pakeičia realybę, leidžia išlaikyti ramybę. Jie daugiau žada nei gali padaryti!

Mėlynai gilios - tai keliautojai, siekiantys žinių, religingi, turi išvystytą intuiciją, pasaulio pajautimą. Tai artistų spalva, lengvai pasiekiančių pripažinimą, tikslus ir turtus. Jie myli  gyvenimą, save, vaikus.   Veržimuisi į priekį,  į aukštumas reikia baltų spalvų.

Šviesiai mėlynos - svajotojai, romantikai, mėgsta keliones, jūrą, gamtą. Labai komunikabilūs, turi daug draugų. Tai moteriškumo spalva, saugumo, stabilių šeimyninių santykių. Šie žmonės moka duoti, bet tiek pat nori gauti. Jie labiau domisi emocine, jausmine gyvenimo puse, pusiausvyrai palaikyti reikia turkio, akvamarino, perlinės spalvos.

Rudos - jie pusiausvyri, tvarkingi, santūrūs, myli vienatvę, ramybę. Pasižymi rūstumu, ištverme, atidumu, siekimu valdžios. Šie žmonės tvirtai stovi ant žemės, jais galima pasitikėti sunkią valandą. Meilėje aktyvūs, dėmesingi. Moka save kontroliuoti, užsispyrusiai siekia savo tikslo, suranda problemų sprendimus.

Pilkos, tamsiai pilkos – jie mąsto logiškai, domisi mokslais ir menais, geba išspręsti pačias sunkiausias problemas. Tai tvarkos mėgėjai, gali analizuoti savo ir kitų elgesį, daug pasiekia įvairiose srityse, yra kūrybiški. Jei kas nors juos nuvilia, sugeba greitai atsigauti. Energiją ir budrumą jiems suteikia raudona spalva.

Šviesiai pilkos - protingi, apsiskaitę, greitai mąstantys, nepakenčia apribojimų, vengia sunkumų, problemų. Jie turi daug idėjų, intelektualūs ir komunikabilūs, kartais atrodo abejingi kitiems, bet taip nėra.

Žalios, tamsiai žalios - užsispyrę ir įkyrūs, mėgsta žemiškas gėrybes, solidūs, perspektyvūs. Myli gamtą, ramybę, jautrūs grožiui, talentingi architektūroje. Jiems būtina suprasti, kad ir kiti turi savo nuomonę. Moka sukurti kitiems saugumo jausmą, yra stiprios valios asmenybės, juos papildanti spalva – rožinė.

Šviesiai žalios - paslaugūs, vertinantys partnerystę, estetiški ir švelnūs; jiems būdingas teisingumas, geranoriškumas, draugiškumas. Tai labai pareigingi ir protingi žmonės, mokantys sakyti tai, ko iš jų laukia kiti, bet nemokantys klausyti! Bendraudami būna atsipalaidavę ir atviri. Jiems tinka tamsiai žalios spalvos.

Geltonos - saulės spalvos, mėgėjai yra malonūs, šilti, kupini gyvenimo energijos. Jie  kūrybiški, stiprios valios ir dvasios, mylintys valdžią, mokantys koncentruoti jėgą ir ją nukreipti norima linkme. Ši spalva prezentuoja materialines ir dvasines vertybes, laimės siekimą. Šie žmonės gražūs ir dosnūs, turintys aplinkinių pripažinimą.

Violetinės - jie neordinarūs, nepaprasti, siekia laisvės ir nepriklausomybės, aukštų vertybių. Jų gyvenimas pilnas siurprizų ir vingių. Mėgstantys intelektualią ir dvasingą bendriją, kurias įtakoja. Ši spalva rodo aukštą įgimtą intelektą, diskomfortiška paprastiems žmonėms.   Juos   traukia  paslaptis, mistika, nežinomybę, reikalingos geltonos, violetinės spalvos.

Juodos - jie visada pasiruošę kovai, aistros ir ugnies liepsna jų neapleidžia. Jų jausmai ekstremalūs, linkę protestuoti, griauti. Šie žmonės ne visada teisingai įvertina situaciją, todėl pralošia ir kenčia. Jie moka mylėti, yra mylimi.

Spalva - tai informacija, kodas, signalas, jis atidaro paslaptingus sielos kampelius. Spalva yra energija, kurios pagalba galima išspręsti daugybę problemų. Spalvos - baltos šviesos suskaidymas. Kasdieninis kontaktas su spalva – geros savijautos pagrindas. Spalvas galima sulyginti su abėcėle, kurią reikia išmokinti suprasti. Kiekviena spalva yra daugialypė, turinti daug aspektų, nurodo į skirtingus dvasingumo lygius. Raudona, oranžinė, geltona - lėtos, grubios materialaus pasaulio vibracijos. Subtilų dvasinį pasaulį rodo žydra, mėlyna, violetinė, balta. Tarpinė, apjungianti šiltas ir šaltas spalvas yra žalia, atstovauja harmoniją. Kiekviena spalva turi tam tikrą jėgą, veikia sinchroniškai su kitomis, viena kitą papildo. Artimiausias šviesos šaltinis Žemei yra SAULĖ.

Universalus, energinis žmogaus laukas buvo žinomas ir tyrinėjamas nuo neatmenamų laikų. Tai šviečiantis kūnas, kuris persmelkia fizinį kūną, o jo skleidžiamos spalvos sudaro aurą. Žmogų apgaubiančius energinius laukus galima stebėti kompiuterio ekrane. Pagal auros spalvų kitimą galima spręsti apie žmogaus būsenas, mintis, vystymosi tendencijas. Jei aura blanki, tai žmogus nusilpęs, jei ryškūs spalviniai fonai – energetiniai centrai dirba gerai. Kompiuterio fiksuojamos spalvos rodo relaksacijos ar įtampos būvius, psichinės energijos stiprumą ir emocijų intensyvumą. Kiekviena spalva turi psichologines pozityves ir negatyves savybes, kurias rodo jos nešvarumas, dinamiškumas.

Raudona - tai stiprios energijos, kuriančios jėgos spalva. Ji išreiškia stiprią aistrą, meilę, valią, bet kai ji nešvari reiškia pyktį, neapykantą, agresiją. Dominuojanti raudona spalva ir jos nešvarūs atspalviai dar nurodo žmogaus hiperaktyvumą, pusiausvyros nebuvimą, nervingumą, susierzinimą, impulsyvumą. Ji ugnies ir veržimosi spalva, suteikia jausmingumo, egoistiškumo, didybės; mėgsta atkreipti į save dėmesį.

Poliarinės savybės: augimas-griovimas.

(+) – teigiamos savybės - lyderiškumas, ištvermingumas, dinamiškumas, atsinaujinimas, valingumas.

(-) – neigiamos savybės - diktatoriškumas, nekantrumas, impulsyvumas, piktumas, agresivumas. ­­­­­­­­

Oranžinė - šilumos, kūrybos, emocingumo spalva. Ji rodo žmogaus drąsą, džiaugsmą, polinkį bendrauti, nešvarūs atspalviai - emocinį nestabilumą, išdidumą, garbės troškimą, nerimą. Poliariškumas: aktyvumas-tinginystė;

(+) vidinis stiprumas, gailestingumas, teisingumas, didžiadvasiškumas, kantrumas, energingumas, laisvumas, kūrybiškumas.

  (-) didybė,   pesimizmas,  savęs pateisinimas, saviapgaulė, nepilnavertiškumas.

Ji atstovauja instinktus, turi sušvelnintas raudonos spalvos savybes. Jos pagalba griaunami vidiniai blokai, išsivaduojama nuo fobijų, įtampos, užslėptų baimių, depresijos. Pašalina abejones, įtarimus, suteikia pasitikėjimo gintarinė spalva. Persikinė - turi visas oranžines kokybes, suteikia viltį, meilę.

Geltona - tai mentalinės veiklos, aktyvumo ir džiaugsmo spalva. Ji atstovauja lengvumo jausmą, išmintį ir intelektą. Pasteliniai atspalviai rodo intelektualinį ir dvasinį išsivystymą,  ekstrasensorinius gebėjimus, prabudimą.

Poliariškumas: išmintis – kvailumas

(+) išradingumas, supratingumas, džiaugsmingumas, originalumas, darbštumas, jautrumas, kantrumas, teisingumas, pasitikėjimas savimi.

(-) pažeidžiamumas, dogmatiškumas, išsiblaškymas, grubumas, plepumas, kritiškumas, nekantrumas, kvailumas, nepilnavertiškumas.

Ji rodo aukštą savęs vertinimą, mokėjimą pasiekti tikslą. Tai mokslininkų, žingeidžių žmonių spalva. Atstovauja optimizmą, minties aiškumą, tikslumą, informaciją, dėmesio koncentraciją. Šie žmonės turi platų akiratį, mėgsta laisvę, humorą ir pasilinksminimus.

Žalia - jautrumo, atsinaujinimo, harmonijos, pusiausvyros, užuojautos, komforto. Tai jautrūs, imlūs, plataus akiračio žmonės. Ryškiai žalia, pereinanti į mėlyną (smaragdo), rodo liaudies gydytojo savybes, didelę vidinę jėgą.

Poliariškumas: pusiausvyra – disbalansas

(+) įžvalgumas, taktiškumas, praktiškumas, stabilumas, darbštumas, didžiadvasiškumas, vaizduotė, pareigingumas, komunikabilumas.

(-) pavydumas, užgaulumas, užmaršumas, egoizmas, gobšumas, pesimizmas.

Žalios spalvos buvimas auroje leidžia asmenybei jausti visumą, visa apimančią meilę. Ji atstovauja partnerystę, supratimą, mokėjimą įvertinti situacijas, grožį. Ji įgalina savęs kontrolę, turi stabilizuojančios jėgos, apjungia proto interesus ir širdies emocijas.

Žydra - ramybės, tylos, ištikimybės, teisingumo, rimtumo, aiškiaregystės ir telepatijos spalva.

Poliariškumas: žinojimas – tamsumas

(+) išmintis, kantrumas, tiesingumas, dvasingumas, filosofiškumas, ramumas, atsidavimas.

(-) silpnumas,    emocinis    nestabilumas,    nervingumas,    sentimentalumas,    savimeilė, abejingumas, klastingumas.

Ji rodo aukštą intelekto laipsnį, oratorinius sugebėjimus, minties aiškumą. Žmonės auroje turintys žydros spalvos nekenčia ginčų ir netvarkos, bet sugeba manipuliuoti, intriguoti.

Mėlyna - laki vaizduotė, gera intuicija, sąžiningumas, gili ir blaivi mąstysena. Tamsūs ir purvini atspalviai - vienišumas, dvasingumo ieškojimas, lėta nuovoka, melancholija, nerimas, despotiškumas, dirglumas.

(+) greita nuovoka, veiklumas, atsakingumas, idealizavimas, dvasingumas.

(-) fanatizmas,   kategoriškumas, melancholija, saviapgaulė. Ji atstovauja psichinę jėgą ir galybę, minčių aiškumą, aiškiaregiškumą. Ši spalva rodo sisteminį  mąstymą,   polinkį   klasifikuoti, sugebėjimą įkvėpti kitus.

Violetinė - šilumos, virsmo, širdies ir proto, fizinio ir dvasinio integracija. Ji rodo išvystytą intuiciją ir vaizduotę, nepriklausomybę. Purpurinė spalva - išmintis, praktiškumas, raudoni atspalviai - aistra ir valios jėga, purvini ir tamsūs atspalviai - valdžios siekimas, maniakiškumas.

Poliarinės savybės: taika – konfliktas

(+) atsidavimas, garbingumas, humaniškumas, išradingumas, kūrybingumas, iškalbingumas, mediumo sugebėjimai.

(-) griežtumas, arogantiškumas, paradiškumas, karjerizmas, didybės manija.

Tai karališka spalva, suteikianti laiko suvokimą visuose parametruose, savo vertingumo pajautimą, numatymo dovaną. Ji - dvasios aristokratė, reikalaujanti pagarbos, siekianti dvasinio tobulėjimo, įkūnijanti žmoniškumą, išradinga, valdanti išmintį. Šią spalvą aurose turi mistinių mokymų pradininkai, žmonės siekiantys visuotinio tobulėjimo. Šią spalvą turi talentingi menininkai. Ji sujungia stiprumą ir diplomatiškumą, yra tiltas į dvasios aukštumas, į begalybę.

Rožinė - meilės, užuojautos, tyrumo spalva. Žmonių auroje rananti džiaugsmą, komfortą, draugiškumą, ramumą, kuklumą, meile menui ir grožiui. Ji atstovauja amžiną meilę, viltį, moteriškumą. Purvini atspalviai rodo naivumą, nesubrendimą.

Auksinė — tai dinamiška aukštų vibracijų dvasinė energija, aukštų idealų, harmonijos, brandos, entuziazmo, dvasios pakilimo.

Poliarinės savybės: pasitikėjimas – išdavystė

(+) didžiadvasingumas, patirtis, išmintis, gyvybingumas, pilnatvė, žiūrėjimas į ateitį, triumfas.

(-) įtarumas, persekiojimo manija, pesimizmas.

Ši spalva prezentuoja šlovę, meilės pergalę, gerų darbų kūnijimą, blogio sunaikinimą. Tai nenusakomi dvasiniai turtai ir lobiai, savęs pažinimas, išminties perdavimas, atvirumas, išsivadavimas nuo praeities traumų, išsigryninimas. Seni prisiminimai - aukso spalvos.

Balta - sutalpina visas spalvas, rodo teisingumą ir tyrumą, vykstantį vidinį apsivalymą, kūrybinį polėkį.

Poliarinės savybės: nekaltybė – nuopuolis

(+)  pilnatvė, atvirumas, vientisumas, lengvumas, daugiapusiškumas;

(-) izoliacija, sustingimas, nusivylimas, nuobodybė, tuštumos jausmas.

Balta - tai sutirštintas švytėjimas, vienu laipteliu žemiau šviesos spindesio. Ji atstovauja - lygybę, vienybę, teisingumą, tikėjimą, įkvėpimą.

Tai tobulybė kurioje yra kažko nežemiško, dvi vietos pasaulyje - šiaurės ir pietų ašigaliai labai švarūs, bet tuo pačiu ir mažiausiai apgyvendinti. Nejauku prieš akinamą baltumą, bet jis apvalo, sugrąžina viltį ir ramybę.

Pilka - logiškumo, nuoseklumo, savirealizacijos, intuicijos spalva, pilkai sidabrinė - moteriškumas.

Poliariškumas: juoda – balta

(+) informatyvumas, kritiškas mąstymas, realizmas, įžvalgumas, kūrybingumas, stoicizmas;

(-)  bailumas, liguistumas, melancholija, liūdnumas, depresingumas.

Tarpinė pilka tarp baltos ir juodos atstovauja tvirtumą, stabilumą, harmoniją, emocijų apvaldymą. Tokie žmonės adekvačiai vertina savo ir realios tikrovės galimybės.

Mėgstantys pilkas spalvas dažnai ieško idealių santykių.

Ruda - tai žemiškumo, darbštumo, dalykiškumo, jaukumo, šeimos ir stabilumo spalva.

Poliariškumas: gimimas-sunykimas, suirimas

(+) patikimumas, saikingumas, sveikas protas, pasitikėjimas savimi, rūpestingumas, darbštumas;

(-) nepasitikėjimas savimi, depresija, atsiribojimas nuo pasaulio, nusivylimas, nepasitenkinimas, maištavimas. Šie žmonės patikimi, tvirtai stovi ant žemės, nugali sunkumus, konservatyvūs, ramūs. Gyvenime reiškiasi ramiai, tiksliai laikosi instrukcijos, nesiekia būti dėmesio centre, pasiduoda kitų vadovavimui. Asmeninis gyvenimas jiems būna gan sunkus, nes  suvokiamas kaip kovą, perdaug įsitraukiama į darbą. Spalva auroje reiškia, kad žmogus nemėgsta pokyčių, nori stabilumo, vertina švelnumą, siekia saugumo, prisirišimo.

Juoda - turi daug reikšmių:                  1) energijos trūkumas, depresija, baimė;

                                                            2) negatyvumas,  agresijos apraiškos, ligos, egoizmas;

3) apsisaugojimas, atsiribojimas nuo kitų įtakos, aplinkos, paslaptys, magiški gebėjimai;

4) priklausomybės, energijos eikvojimas, psichinė patologija.

Poliariškumas: pilnatvė – tuštuma

(+) motyvuotas jėgos panaudojimas, žingeidumas, numatymo gebėjimas, disciplina, saikingumas;

(-) destrukcija,   silpnumas, agresija, vidinė tuštuma, egoizmas, prislėgtumas, žiaurumas.

Ji simbolizuoja pabaigą, bet būtent ji duoda pradžią naujam. Kontroliuoja situaciją ne fizinės jėgos būdu (raudona), o slaptų žinių dėka, moka valdyti, įtakoti kitus žmones.

Sidabrinė

Poliariškumas: pilnėjimas - mažėjimas (mėnulio spalva)

(+)  kintamumas,  įžvalgumas, racionalumas,  jausmingumas, plastiškumas;

(-) dviveidiškumas, susidvejinimas, beprotybė, iliuzoriškumas, saviapgaulė.

Ši spalva atpalaiduoja, nuramina, išlaisvina nuo susivaržymo, teikia dvasinę pusiausvyrą. Sidabrinė spalva žmogus auroje rodo, kad jis gyvena įsivaizduojamame iliuzijų pasaulyje.

Perlinė

Poliariškumas: priėmimas - atmetimas

(+)švelnumas, tobulumas, triumfas, jėga, ramybė, daugybė, įvairiapusiškumas;

(-)   dirglumas, nervingumas, silpnumas, neuratiškumas.

Ji simbolizuoja perteklių, prabangą. Perlinė auroje rodo, kad žmogus mėgsta tylėti, nusišalinti, būti vienas, gali daug pasiekti. Šveicarų filosofas, psichiatras M. Luscher sėkmingai naudojo spalvas asmenybės pažinimui, sukūrė testą. Pateikiame jo spalvų teorija. Jis kalba apie keturis pagrindinius poreikius ir būvius:

Keturių spalvų žmogus (M. Luscher)

1)      tamsiai mėlyna - "jausmų gilumas", poreikis pasitenkinimui ir prisirišimui;

2)      mėlynai žalia - "valios lankstumas", poreikis save įtvirtinti ir realizuoti;

3)      oranžiniai-raudona - "valios jėga", poreikis veikti, būti sėkmingu;

4)      šviesiai geltona - "spontaniškumas", poreikis būti laisvam, tobulėti.

Kiekviena spalva skirtingai veikia žmogaus psichiką.

Raudona - jaudina,   stimuliuoja,  aktyvina.   Ji  išreiškia  gyvenimo jėgą ir pasitikėjimą savimi.

Tamsiai mėlyna  - nuramina, atsipalaiduoja. Ji rodo pasitenkinimą, saugumą, vidinį pakankamumą, pilnatvę.

Žalia - stabilizuoja, suteikia pastovumą, savigarbą. Tas, kuris būna savimi, elgėsi pagal įsitikinimus gali save gerbti.

Geltona -  džiugina, suteikia optimizmo, išlaisvina. Ji leidžia jaustis laimingu, patenkintu.

Didžiausią psichologinį komfortą žmogus patiria kai jame (jausmuose, mintyse, veiksmuose) harmoningai reiškiasi keturi būviai (3 lent.):

  • stabili savigarba (žalia), (vidinis stiprumas, teisumas, jėga);
  • pasitikėjimas savimi (raudona) savirealizacija;
  • pilnatvė (mėlyna), pasitenkinimas tuo, ką turi;
  • sąmoningas tobulėjimas (geltona) spontaniškumas.

Kiekvienas žmogus siekia būti laimingu, minėtos kokybės įgalina iš gyvenimo žinojimą, džiaugsmą ir pasitenkinimą.

 

 

 

 

 

 

 

 

3 lentelė. Vidinės harmonijos sąlygos

 

Spalva                         Pojūtis                                                  Būvis

 

1. raudona                   sukelia susijaudinimą                           pasitikėjimas savimi

ir aktyvumą

 

2. mėlyna                    ramybės ir                                            pilnatvė,

pasitenkinimo                                      saugumas

 

3. žalia                                    vidinio stiprumo,                                 savigarba

pastovumo, nepalaužiamumo

 

 
   

 

 

4. geltona                    atsipalaidavimo,                                   tobulėjimas,

optimizmo                                           vystymasis.

 

Raktas į rojų žemėje yra keturi būviai, leidžiantys save realizuoti, išlaikyti vidinę  pusiausvyrą.

Keturi psichiniai būviai

Žalia - savigarba. Savigarba ne visada būna adekvati, galimas pranašumo prieš kitus jausmas - "gražiausias paukštis", didybė - savęs pervertinimas. Priešingybė jam - nepilnavertiškumo jausmas, abejojimas savimi. Žalia normoje nepervertina savęs ir nesuabejoja, tai adekvatus savęs vertinimas ir teisingas santykis į save. Jei žmogus elgiasi pagal savo įsitikinimus, būna nuoširdus, teisingas, gali save gerbti. Identiškumas su savimi pačiu suteikia drąsos, vertingumą.

Geltona - "laimingas Hansas", tai nepriklausomybės ir laisvės būvis. Kai žmogus neprisirišęs prie materialios nuosavybės ir iš esamų galimybių pasirenka tą,kuri atrodo jam geriausia, jaučiasi laimingas. Nepriklausomybė, spontaniškumas leidžia patirti laisvę. Esant pervertinimui, nepriklausomybė pereina į saviapgaulę, užsisklendimą savyje, į neatsakingumą (manęs tai neliečia). Padidinta atsakomybė yra, kai žmogus kenčia nuo savęs prievartos ir sako "aš būtinai privalau".

Raudona – pasitikėjimas savimi, "Robinzonas Kruzas" vienas saloje pradėjo naują gyvenimą. Tai žmogus, nebijantis susidurti su nežinomybe, iniciatyvus, nepasimetantis, o patyręs nesėkmę, bando ją nugalėti. Nugalint naujas kliūtis, auga pasitikėjimas savimi, asmenybė pažįsta savo galimybes. Tas, kuris vaidina labai reikšmingą ir įtakingą, neturi adekvataus pasitikėjimo savimi, nes meluodamas ir puikuodamasis jis save nuolatos pervertina. Kai nepakanka tikėjimo savimi, atsiranda savęs gailestis, verkšlenimas.

Mėlyna - pilnavertiškumas, nepriklausomybė, vidinis saugumas, Antikos filosofo Diogeno pavyzdys. Jis užkariavo pasaulį ne turtais, ne valdžia, ne išradimais. Jis siekė dvasinės ir materialinės nepriklausomybės, buvo protingas, išradingas, stiprios valios žmogus. Filosofas mokė vidinės pilnatvės ir pasitenkinimo, kurie neleidžia savęs pažeminti ir nepažeidžia nustatytos tvarkos. Šiam būviui būdinga pasitikėjimas savimi, savigarba, mokėjimas atsisakyti tenkintis tuo ką turi, minimaliu. Neadekvatumas - padidintas kuklumas, atsisakymas priimti pagalbą; perdėta priklausomybė "aš negaliu be tavęs gyventi".

Sugebėjimas išlaikyti minėtus keturis būvius pusiausvyroje duoda vidinį stiprumą, adekvatų savęs vertinimą (4 lent.).

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

4 lentelė. Keturi pagrindiniai psichiniai būviai

 

Spalva              Normalus būvis                                   Sustiprintas                              Susilpnintas

 

 

Žalia                savigarba,                                didybė,                                                abejojimas savimi,

            buvimas savimi                                    pranašumas prieš kitus             nepilnavertiškumas

 

 

Geltona                        savęs tobulinimas,                   užsidarymas savyje,                 savęs

vystymasis                               saviapgaulė                              prievarta

 

 

Raudona          pasitikėjimas                            pasipuikavimas                        savęs

            savimi                                      savęs sureikšminimas              gailestis

 

 

Mėlyna                        pilnavertiškumas,                     padidintas                                perdėta

            saugumas                                 kuklumas                                 priklausomybė

 

 

Užduotys:

  1. išanalizuoti kiekvienos spalvos psichologines charakteristikas;
  2. remiantis mėgiamomis spalvomis išsiaiškinti asmenines psichikos savybes;
  3. paaiškinti M. Luscher apibūdintus keturis pagrindinius būvius (raudona, geltona, žalia, mėlyna).

 

Terminų žodynas

 

Adaptacija (angl. Adaptation), organizmo prisitaikymas, jo sandaros ir funkcijų pasikeitimas dėl aplinkos pokyčių, tai pusiausvyros palaikymas ar incidento ir aplinkos. Prisitaikymo prie ekstremalių sąlygų sėkmę lemia funkcinė ir psichinė žmogaus būsena. Socialinė adaptacija siejama su kultūrinių vertybių priėmimų visuomeninių vaidmenų atlikimu.

Afektas (angl. Afect), stipri ir palyginti trumpa emocinė reakcija, iššaukiama dėl staiga pakitusių svarbių gyvenimo aplinkybių. Afekto metu susiaurėja sąmonė, sumažėja savikontrolė, susilpnėja loginis mąstymas. Jį sukelia žmogaus išgyventas vidinis konfliktas, atsiradęs iš prieštaravimo arp potraukių, siekių, norų ir jų patenkinimų galimybių.

Aistra (angl. Pasion) stiprus, pastovus, visą žmogaus asmenybę apimantis jausmas, nukreipiantis visus siekius ir jėgas į vieną objektą. Aistros objektas skatina veikti, būti aktyviam, emocijas sujungia su valia.

Aktyvacija (ang. Activation) nervų sistemos būsena, rodanti susijaudinimą, pasirengimą veikti. Individualus aktyvacijos lygis – tai individui būdinga, įprastinė nervų sistemos funkcinė būsena, kurios fone individas veikia.

Archetipas (angl. Archetipe), šveicarų psichologo K. G. Jungo analitinės psichologijos sąvoka – struktūrinis psichikos komponentas, žmonijos ankstesne patirtimi pagrįstas vaizdinys. Archetipai kaupiami kolektyvinėje pasąmonėje, o individas juos paveldi.

Asmenybė (angl. Personality), individo savitumas, reikalingų, pastovių jo savybių (įgimtų ir įgytų) sistema, nusakanti jo vietą kurioje nors bendrijoje. Individas tampa asmenybe, kada jis aktyviai veikia ir reiškiasi, kaip visybė, jungianti aplinkos parinkimą su išgyvenimais. Individas mokydamasis, bendraudamas perima praeities kartų patirtį, kultūros vertybes ir tokiu būdu vyksta socializacija. Žmogus tampa asmenybe, suvedamas į sąmoningą tarpusavio sąveiką su kitomis asmenybėmis. Individas savo asmenybę subjektyviai suvokia kaip savąjį AŠ. Tai nuomonių apie save sistema, lemianti asmenybės vientisumą ir adekvatumą, reiškiasi savęs vertinimu, savigarba, pretenzijų lygiu.

(angl. Self), žmogaus savęs išskyrimo iš aplinkos rezultatas – žmogus pajunta savo fizines ir psichines būsenas, veiksmus, procesus, supranta savo mintis, siekius. Išskyrimas savęs iš aplinkos vyksta reakcijos pagalba, individas stebi save iš šalies ir analizuoja.

Atmintis (angl. Memory) individo sugebėjimas įsiminti, sisteminti, išlaikyti tai, kas patirta ir prireikus vėl grąžinti šią informaciją į sąmonę, ja remtis mąstant ir elgiantis. Svarbiausi atminties procesai – įsimnimas, laikymas atmintyje (saugojimas), atsiminimas (atkūrimas).

Aura (angl. Aura), parapsichologijos sąvoka – bioenergetinis laukas, supantis žmogaus kūną. Ekstrasensai aurą mato kaip spalvų šviesos ruožą, gaubiantį materialų fizinį kūną. Šiandienos technikos atradimų pagalba aurą galima fiksuoti kompiuterio ekrane ir ją stebėti.

Autentiškumas (angl. Authenticity), viena svarbiausių humanistinės psichologijos sąvokų – teisingumas, tikrumas, natūralumas. Autentiškai gyvenantis žmogus yra nuoširdus sau pačiam ir kitiems, sugeba reikšti savo jausmus, siekia realių tikslų, atitinkančių jo galimybes ir aplinkos reikalavimus, jaučia savo vertę ir save gerbia. Autentiškumas svarbus asmenybės saviraiškai.

Bendravimas (angl. Wakefulness), viena individo nervų sistemos aktyvumo, jos funkcinės būsenos apraiškų – veiksmo būsena; miego priešprieša.

Dedukcija (angl. Deduction), išvados gavimas iš prielaidų, perėjimas nuo bendrų žinių prie mažiau bendrų, dalinių, priešinga indukcijai.

Dekodavimas (angl. Decoding), realaus objekto savybių adekvatus atspindėjimas subjektyviu vaizdu. Iš pradžių jutimo organą veikiančias objekto savybes koduoja nerviniai procesai. Aukštesniuose smegenų centruose pastarieji dekoduojami į psichinį atspindį – vaizdą.

Dėmesys (angl. Attention), individo veiklos sutelktumas tam tikru momentu ties kokiu nors realiu ar idealiu objektu (daiktu, įvykiu, vaizdu, samprotavimu ir t. t.), tai sąmonės koncentracija ir nukreiptumas, psichinės veiklos organizavimas.

Depresija (angl. Depression), afektinė psichinė būsena – neigiamas emocinis fonas, pasyvumas, motyvacijos, pažintinių vaizdinių sutrikimas. Depresijos būsenoje laikas tarsi sustoja, sulėtėja mąstymas, valia, užslopinami potraukiai. Skiriami funkcinė depresinė būsena, galinti apimti sveikus žmones, ir patologinė depresija.

Distresas(angl. Distress), nemalonus, kenksmingas, trikdantis veiklą ilgalaikis stresas, griaunantis fizinę ir psichinę žmogaus sveikatą.

Dvasia – žmogaus esybės sudedamoji dalis, kurioje slypi gyvybinės energijos šaltinis, žmogiška esmė, dieviškos kūrybinės galios. Žmogaus dvasia – aukštesnysis AŠ, Tikroji savastis, Dieviškumo apraiška asmenybėje.

Ego (angl. Ego), psichoanalizės sąvoka – asmenybės struktūros darinys, kurio funkcijos yra suvokti išorinį pasaulį ir save patį, koordinuoti motorines reakcijas, įsiminti suvoktus dalykus, suderinti prieštaraujančius impulsus.

Ekstazė (angl. Ecstasy), didžiausio emocinio pakilumo, susižavėjimo būsena, kuriai būdinga sumažėjusi savikontrolė, suaktyvėjusi motorika, praradimas dalykiško, kritiško požiūrio į savo išgyvenimus ir jų objektus.

Emocijos (angl. Emotions), gyvūno ar žmogaus tiesioginis šališkas aplinkos reiškinių ir situacijų reiškinių išgyvenimas. Emocijas lemia individo poreikių tenkinimas ir priešingai, jos išreiškia žmogaus vitalinių gyvybinių funkcijų stovį, pvz. flkis, nuovargis, pyktis ir kt.

Fantazija (angl. Imagination, imagery), psichinis procesas – naujų vaizdinių sudarymas, pagrįstas atmintyje turimos vaizdinė patirties pertvarkymu. Fantazijos sukuria vaizdiniai yra labai atitraukti nuo realybės, pasižymi išgalvojimu.

Frustracija (angl. Frustration), nemaloni psichinė būsena (slegianti įtampa, nerimas, neviltis, pyktis), atsirandanti dėl vidinių ar išorinių jėgų, kurios trukdo siekti tikslo. Kliūtys gali būti realios ir menamos, susijusios su asmenybės įsitikinimais, nuostatomis savo sugebėjimų vertinimu.

Gabumai (angl. Abilities), sugebėjimai, individualios psichologinės žmogaus savybės, lemiančios vienokios ar kitokios jo veiklos sėkmę. Gabumai yra vidinės potencinės asmenybės galimybės, kurios tampa sugebėjimais lavinimo, mokymosi procese.

Genialumas (angl. Genius), patys didžiausi žmogaus kūrybiniai gabumai – ir bendrieji (intelekto) ir specialieji. Žmogus laikomas genialiu, jeigu jo kūrybinės veiklos rezultatai daro didelę įtaką visuomenės gyvenimu, kultūros raidai.

Idealas (angl. Ideal) tobulas pavyzdys, aukščiausias tikslas, siektina norma. Idealas, kaip aukščiausias tikslas, suteikia žmogaus gyvenimui kryptį, tačiau jis niekada nepasiekiamas.

Idealusis Aš (angl.ideal-self) pageidaujamasis Aš,asmenybės savęs vizija, idealių savybių abstraktus rinkinys. Sudaro įsisąmonintą Aš vaizdo dalį, realiojo Aš priešybė.

Įkvėpimas (angl. Inspiration), žmogaus psichinė būsena, kuriai būdinga dvasinių ir fizinių jėgų įtampa ir pakilumas, sąmonės aktyvumas, kūrybinis susijaudinimas.

Individualybė (angl. Individuality), individo psichikos savitumas, unikalumas. Asmenybės tobulėjimo savikūros ir gyvenimiškos patirties procese tampa individualybe. Individualybė pasižymi aukštu kūrybingumo laipsniu, savarankišku, probleminiu mąstymu, valia. Ji siekia keisti supančią aplinką, tobulėti ir padėti keistis kitiems.

Interesas (angl. Interest), susidomėjimas kuo nors, noras tai pažinti. Suteikia žmogaus veiklos tikslams kryptį, padeda orientuotis, pažinti naujus faktus, geriau suvokti tikrovę. Emociškai nuspalvintas asmenybės siekis, veiklos akstinas.

Introspekcija (angl. Introspection), subjektyvus psichologijos metodas – specialaus pasirengimo ir lavinimosi reikalingas savo sąmonės būsenų ir procesų stebėjimas ir aprašymas, vidinis stebėjimas.

Intelektas (angl. Intelligence), protas, sugebėjimas mokytis ir išmokti, susivokti naujose situacijose, atskleisti reiškinių ryšius.

Introversija (angl. Introversion), individuali psichinė žmogaus savybė, kuri reiškiasi padidėjusiu dėmesiu sau, abejingumu aplinkai ir praktinei veiklai. Intravertiškas žmogus, linkęs labiau domėtis savo vidiniu, subjektyviu pasauliu, kurį laiko vertingu.

Intucija (angl. Inuition), euristinis procesas – užduoties sprendimo radimas, remiantis logiškai nesusijusiais rientyais, t. y. tokiais orientyrais, kuriais remiantis negalima padaryti loginė išvados. Intuicijos būdu sprendimai, sumanymai, hipotezės surandami staiga, netikėtai, neįsisąmoninus, neatlikus loginių operacijų. Tai universali pažintinė galia, sujungianti į sinkretinę visumą jutiminį – vaizdinį ir loginį – sąvokinį mąstymą, vyksta kokybinis šuolis.

Jausmai (angl. Feelings), žmogaus santykių su tikrovės daiktais ir reiškiniais išgyvenimas. Emocijos plačiąja prasme; jausmų atsiradimą įtakoja ryšiai, bendravimas su kitais žmonėmis, kultūriniai-dvasiniai poreikiai, fundamentalios bendražmogiškos vertybės, gėrio, grožio, tiesos ir kt.

Kūryba (angl. creation), žmogaus veikla, kuria jis sukuria naujas materialias ir dvasines vertybes. Yra kultūrinis istorinis reiškinys ir turi psichologinį, asmenybinį aspektą.

Kūribiškumas (angl. creativity) sugebėjimas kelti naujas idėjas, mąstyti savarankiškai, nestereotipiškai, greitai orientuotis probleminėje situacijoje, lengvai rasti netipiškus sprendimus. Ypatinga, visus asmenybės sugebėjimus sujungianti veikla, kurioje ypač reiškiasi intuicija, vaizduotė, fantazija. Kūrybingumo sugebėjimas užtikrina aukštą veiklos produktų kokybę ir sėkmę.

Lyderis (angl.leader), grupės narys, kuriam kiti grupės nariai pripažįsta teisę daryti sprendimus visai grupei reikšminguose situacijose, svarbiausias grupės žmogus, galintis organizuoti visos grupės veiklą, reguliuoti jos narių tarpusavio santykius.

Mąstymas (angl. thinking), individo pažintinės veiklos procesas – apibendrintas ir netiesioginis tikrovės atspindėjimas. Tai psichinė funkcija, kurios dėka apdorojama gauta informacija, apibendrinama, leidžianti suprasti sudėtingus ryšius ir santykius.

Meditacija  (angl. meditation), viena iš pakitusios sąmonės būsenos rūšių – didelio susikaupimo būsena. Meditacija pasiekiama tam tikrais pratimais: kvėpavimo kontrolės ir reguliavimo, dėmesio koncentravimo, jėgos kūno pozomis, įsivaizdavimu (vizualizacijomis), kokio nors žodžio ar posakio kartojimu (mantra).

Motyvai (angl. motives), veiklos stimulai, susiję su individo poreikių tenkinimu: individo aktyvumą skatinantys ir veiklos kryptį lemiantys aplinkos ir vidaus veiksmai.

Nuostata (angl. attitude, set), žmogaus pasirengimas, polinkis vienaip ar kitaip suvokti kokį nors objektą, numatyti situaciją. Tam tikru būdu reaguoti į žmones, aplinką, informaciją. Nuostatas formuoja vertybinės asmenybės orientacijos, stereotipiniai visuomenėje priimti vertinimai, individuali žmogaus patirtis.

Poreikis (angl. need), individo būsena, nervinė psichinė įtampa, kurią sukelia jo egzistavimui būtinų dalykų stygius, trūkumus. Įtampa, emocinis nepasitenkinimas pašalinami tik patenkinus poreikį. Poreikis yra organizmo bet kokio aktyvumo, veiklos akstinas.

Psichika (gr. psyche-siela), objektyvaus pasaulio subjektyvus vaizdas, kuriuo remiantis vyksta veiklos reguliavimas. Tiesiogiai psichikos reiškiniai galimi pažinti savistaboje: pojūčiai, suvokimai, vaizdiniai, mintys, jausmai ir pan.

Sąmonė – aukščiausia psichikos evoliucija, žmogui būdinga objektyvios tikrovės atspindėjimo forma. Sąmonė yra visuma psichinių procesų, aktyviai dalyvaujančių žmogui suvokiant objektyvų pasaulį, ryšius su kitais žmonėmis ir savo būtį. Tai budrumo būsena.

Savastis – asmenybės psichosintezės teorijos sąvoka reiškianti skirtingų “aš” visumą, jos įsisąmoninimą, psichikos skirtingų lygių integraciją. Tikroji Savastis – naujas sąmoningumo lygis, asmenybę vienijantis centras, leidžiantis įvertinti dvasinio tobulėjimo rezultatus ir galimybes.

Savimonė (angl. self-consciousness), viena žmogaus sąmonės formų – savęs išskyrimas iš aplinkos, savo santykio su pasauliu, savęs kaip asmenybės, savo poelgių, veiksmų minčių, interesų įsisąmoninimas, suvokimas, vertinimas.

Savybė – psichinių reiškinių rūšys, pasižyminti didžiausiu pastovumu lyginant su procesais būsenomis. Asmenybė pasižymi tam tikromis savybėmis (temperamentas, charakteris, sugebėjimai, poreikiai ir kt.)

Siela (gr. psyche), terminas vartojamas kaip sąvokos psichika sinonimas. Tai bekūnė, nemirtinga, nemateriali jėga, savarankiškai veikianti žmogaus kūne.

Stresas (angl. stress), įtempimas, įtempimo reakcija, specifinė organizmo fiziologinė reakcija, kylanti kaip atsakas į poveikį įvairių (nespecifinių) nepalankių išorinės arba vidinės aplinkos faktorių (stresorių).

Telepatija (tele + gr. pathos “jausmas”), spėjamai egzistuojantis (moksliškai įrodytas0 reiškinys, kad galima iš tolo perduoti informaciją apie žmogaus būklę kitam žmogui, kad galima suvokti reiškinius ir mintis per atstumą be jutimo organų ir kokios nors fizinės aplinkos tarpininkavimo.

Temperamentas (lot. temperamentum), asmens individualių ypatybių visuma, apibūdinanti jo psichinės veiklos dinamiką. Temperamentas reiškiasi jausmų stiprumu, jų gilumu arba paviršutiniškumu, jų eigos greičiu, kintamumu, jėga.

Vaizduotė – asmenybės sugebėjimas kurti naujus vaizdus, remiantis ankstesne patirtimi, pertvarkant iš tikrovės gautus įspūdžius. Tai būtinas žmogaus kūrybos elementas, kai yra probleminė situacija, neapibrėžtumas ar informacijos trūkumas.

Valia – asmenybės psichikos centrinė, veiklą organizuojanti savybė, sąmoningos tikslingas žmogaus susikaupimas atlikti vienus ar kitus veiksmus.

Vertybės – specifiškai socialiniai aplinkinio pasaulio objektų apibrėžimai, išryškinantys jų teigiamą arba neigiamą reikšmę žmogui ir visuomenei (gėris ir blogis, grožis ir bjaurumas, tiesa ir melas). Kiekviena asmenybė turi savo vertybių sistemą, t. y. individualų reikšmingumą įgavusios objektų, priemonių, įvykių, žmonių savybės, tenkinančios žmogaus poreikius, suteikiančios veiklai kryptingumą.

 

Literatūra

  1. Bandzevičienė. R. Savireguliacija ir streso įveikimas. Vilnius, 1994
  2. Benesch. H. Psichologijos atlasas. Vilnius, 2001
  3. David G. M. Psichologija, 2000
  4. Ebneris J. Ar mokame bendrauti? 1993
  5. Furst. M. Psichologija. 1999
  6. Jacikevičius A., Gučas A. Bendroji psichologija V., 1986
  7. Jacikevičius A. Siela, mokslas, gyvensena. Vilnius, 1999
  8. Murphy J. Jūsų sąmonės galia. 2003
  9. Vydūnas. Raštai. II t. Vilnius, 1991

10.  Мулдашев. Э. От кого мы произошли? Москва, 2000

 

 

Add A Comment: